Sąmonės srautas yra terminas, vartojamas tiek psichologijoje, tiek literatūroje, vaizduojantis mąstymo procesą. Skirtingai nuo kalbos ar rašymo, žmogaus mintis nevaržo gramatikos taisyklių ar kalbos apribojimų, apima jutiminius dirgiklius, spėliones ir kartais net kliedesius. XX amžiuje daugelis rašytojų bandė pavaizduoti šį procesą pasitelkdami literatūrinę techniką, dar vadinamą sąmonės srautu. Virginia Woolf, TS Eliotas ir Jamesas Joyce’as ypač pasižymėjo šios technikos naudojimu. Vėliau rašytojai, pasitelkę sąmonės srautą, buvo Jackas Kerouacas, Williamas S. Burroughsas ir Alanas Moore’as.
Psichologo Williamo Jameso novatoriškam 1890 m. traktate paprastai priskiriama frazė „sąmonės srautas“. Jamesas, kaip ir daugelis ankstyvųjų psichologų, rūpinosi žmogaus sąmonės analize. Jis suprato, kad neįmanoma nešališkai suvokti proto procesų. Žmogaus sąmonės srautas yra persidengiantis gaunamų vaizdinių ir jutiminių duomenų, vidinių reakcijų į šiuos duomenis ir dažnai grynų išgalvotų skrydžių melanžas. Tuo pat metu, kai Jamesas tyrinėjo šį procesą, kai kurie rašytojai bandė tai pavaizduoti savo knygose.
Ši rašytojų karta, žinoma kaip modernistai, atsisakė praeities literatūrinių technikų, ieškodama naujų būdų, kaip reprezentuoti greitai besikeičiantį pasaulį. Dar prieš Jameso pavartojus šį terminą, prancūzų rašytojas Edouardas Dujardinas eksperimentavo su sąmonės srauto technika savo 1888 m. romane „Les Lauriers Sont Coupés“. Anglų romanistai ir poetai greitai pasekė pavyzdžiu. Virginia Woolf, daugeliu atžvilgių novatoriška rašytoja, mėgo šią techniką, kaip ir poetas TS Eliotas.
Literatūroje sąmonės srautas dažnai būna ilgų ištraukų, kuriose nėra skyrybos ženklų ar kitų standartinių rašymo taisyklių, pavyzdžiui, didžiųjų raidžių ar pastraipų pertraukų. Rašytojai pasiskolino iš psichologinės technikos, vadinamos laisvąja asociacija, greitai paeiliui pateikdami idėjas su mažai arba visai be jokio akivaizdaus ryšio tarp vienos ir kitos. Tikslas buvo suteikti daugiau įžvalgų apie veikėjų vidinį gyvenimą, kuo tikroviškiau nupasakojant ne tik jų patirtį, bet ir pačius mąstymo procesus. Tai buvo iššūkis skaitytojams ir drąsus rašytojams, kurie rizikuodavo supainioti ar atstumti skaitytojus, kurie negalėjo iššifruoti kartais sunkiai sekamų ištraukų.
Vienas žinomiausių sąmonės srauto panaudojimo būdų yra Jameso Joyce’o romane „Ulisas“, kuriame 40 puslapių ištrauka be skyrybos pateikia veikėjos Molly Bloom mintis. Kadaise sąmonės srautas buvo nusistovėjusi technika, kiti rašytojai jai rūpinosi patys. Kerouaco autobiografiniuose romanuose tai tapo savotiška gražia poezija. Kitas „Beat“ rašytojas Williamas Burroughsas savo prieštaringai vertinamoje knygoje „Nuogi pietūs“ panaudojo jį apibūdindamas tamsią, fantastišką fiktyvaus miesto Interzone reljefą. Savo romane „Ugnies balsas“ Alanas Moore’as pristato neraštingo akmens amžiaus veikėjo, kuriam trūksta laiko, gudrybės ar apgaulės sampratų, mintis ir išgyvenimus.