Sandiferio sindromas arba Sandiferio sindromas yra reta sveikatos būklė, kuri dažniausiai pasireiškia kūdikystėje arba vėlyvoje vaikystėje, o didžiausias paplitimas yra maždaug 1 1/2–3 metų amžiaus. Tačiau neurologinių sutrikimų turintiems vaikams liga gali prasidėti dar paauglystėje. Šiam sindromui būdingi virškinimo trakto simptomai, tokie kaip gastroezofaginio refliukso liga (GERL) arba išvaržos, ir tam tikri neurologiniai požymiai.
Neurologiniai Sandiferio sindromo ypatumai dažniausiai apima spazminį tortikollisą arba lėtinius nevalingus kaklo judesius dešinėn, kairėn, aukštyn arba žemyn ir distoniją, kai dėl nuolatinių raumenų susitraukimų atsiranda sukimosi ir vingiavimo judesiai bei nenormalios pozos. Nors ši būklė neturi neurologinio pagrindo, ji dažnai klaidingai diagnozuojama kaip epilepsijos priepuoliai dėl šių neurologinių požymių. Su šiuo sindromu susiję spazmai gali trukti keletą minučių ir dažnai gali pasireikšti visą dieną, nors jie dažnai būna susiję su maitinimu.
Dažnas Sandifer sindromo pradinis veiksnys yra apatinės stemplės funkcijos sutrikimas; tačiau kai kuriems vaikams tam tikra priežastis niekada nenustatoma. Nors neurologinių šio sindromo ypatybių priežastys nėra aiškiai suprantamos, manoma, kad šis sindromas gali būti kai kurių kūdikių gynybos mechanizmas, skirtas kovoti su rūgšties refliukso skausmu. Galvos ir kaklo padėtis, susijusi su šiuo sindromu, gali šiek tiek palengvinti diskomfortą dėl rūgšties refliukso. Be to, sukimosi judesiai ir nenormalios laikysenos gali būti bandymas išvalyti rūgštį iš stemplės.
Sandifer sindromą dažnai galima diagnozuoti tiesiog iš tėvų pranešimų apie simptomus arba iš vaizdo įrašo, kuriame užfiksuota nenormali vaiko laikysena. Rūgšties refliukso buvimui patvirtinti gali būti naudojamas pH zondas arba pH stebėjimas. Be to, vaizdo EEG stebėjimas taip pat gali būti naudojamas siekiant atmesti tikrų priepuolių ar kitų neurologinių problemų buvimą.
Diagnozavus Sandifer sindromą, prognozė paprastai yra gana gera. Gydymas beveik visada apima pagrindinės GERL arba hiatal išvaržos gydymą, dėl kurio paprastai sumažėja kiti simptomai. Retai pranešama apie ilgalaikį poveikį.
Kartais šio sindromo atvejai gali būti pakankamai sunkūs, kad prireiktų operacijos. Paprastai tai apsiriboja tais atvejais, kai buvo patvirtinta gastroezofaginė liga ir ji pradėjo trukdyti vaiko augimui ir vystymuisi. Tokiose situacijose gali prireikti fundoplikacijos, standartinio chirurginio GERL gydymo, siekiant užtikrinti normalią vystymosi eigą.