Santykinis būdvardis iš esmės yra santykinis įvardis, naudojamas sakinyje kaip būdvardis, galiausiai modifikuojantis arba apibūdinantis daiktavardį ar įvardį. Pavyzdžiui, žodis „tai“ yra santykinis įvardis ir dažnai naudojamas sakinyje, pavyzdžiui, „Aš turiu katę, kuri daug valgo“. Šiame sakinyje žodis „tas“ naudojamas kaip įvardis vietoje „katė“, nurodant, koks objektas sakinyje „valgo daug“. Jei santykinis įvardis „ta“ naudojamas būdvardžio forma, pvz., sakinyje „Išduok man tą knygą“, tai yra santykinis būdvardis, apibūdinantis daiktavardį „knyga“.
Vienas iš paprasčiausių būdų suprasti santykinio būdvardžio paskirtį yra pirmiausia suprasti santykinius įvardžius. Tai žodžiai, kurie veikia kaip ir kiti įvardžiai, sakinyje užimantys daiktavardžio vietą, tačiau tai daroma atsižvelgiant į daiktavardį, jau esantį tame sakinyje. Jie yra „santykiniai“, nes negali veikti patys ir vis tiek išreikšti bet kokią aiškią prasmę. Toks įvardis kaip „jis“ vis dar turi tam tikrą bendrą reikšmę už konkretaus konteksto ribų, o toks įvardis kaip „tas“ iš esmės yra beprasmis be daiktavardžio, į kurį jis nurodo.
Tokiame sakinyje kaip „Vyras nešiojo skrybėlę, dėl kurios jis atrodė aukštesnis“, žodžiai „tas“ ir „jis“ yra įvardžiai, nurodantys kitus daiktavardžius. „Jis“ reiškia „vyrą“, kuris sakinyje vartojamas anksčiau, tačiau jis vis tiek turi prasmę už konteksto, kuriame jis vartojamas, ribų. Žodis „tai“ pavyzdyje iš esmės yra beprasmis be jo konteksto, kuriame jis nurodo anksčiau minėtą „skrybėlę“, nurodydamas, kad būtent dėl to jis „atrodo aukštesnis“.
Tačiau yra tam tikrų kontekstų, kuriuose santykinis įvardis gali būti naudojamas būdvardžio forma, kai jie tampa santykiniu būdvardžiu. Tokiame sakinyje kaip „Prašau duok man tą skrybėlę“ žodis „ta“ dabar veikia kaip būdvardis. Tai vis dar yra santykinis įvardis, nes jis neturi įgimtos reikšmės už konteksto ribų, tačiau šioje aplinkoje jis keičia žodį „kepurė“ taip, kad nurodytų, į kurį sakinį kalbama. Jo funkcija yra beveik tokia pati kaip būdvardžio, pvz., „maža“ arba „mėlyna“, kurie taip pat galėtų apibūdinti skrybėlę.
Santykinio būdvardžio vaidmuo yra gana svarbus, nes jis leidžia teiginiams turėti prasmę nereikalaujant pasikartojimo. Kas nors galėtų pasakyti: „Kepurė ant stalo yra mano, prašau, duok man skrybėlę ant stalo“, bet kartojama frazė skamba keistai. Natūraliau, kad kas nors pasakytų „Skrybėlė ant stalo yra mano, prašau, duok man tą skrybėlę“ ir naudoja santykinį būdvardį, kad prasmė būtų aiški be pasikartojimo.