Kaip šimtmečius senas, lėtas šokis, kilęs iš dabartinės Centrinės Amerikos, sarabanda yra gražiai sukurtas šokis, kuris ir šiandien yra populiarus pasirinkimas. Vienas pirmųjų jo paminėjimų istorijoje buvo 1539 m. Fernando Guzmano Mexia eilėraštyje vadinamas zarabanda, trigubo metro šokio konstrukcija, matyt, jau populiarėjo tarp ispanų kolonistų Naujajame pasaulyje. Ispanijos piliečiams pradėjus keliauti pirmyn ir atgal tarp kolonijų ir Ispanijos dvaro, sarabandai pateko į tėvynės kultūrą.
Daugelio laikomas itin erotišku šokiu, sarabanda iš tikrųjų buvo uždrausta 1583 m., Manoma, kad tai pernelyg nepadoru mandagiai kompanijai. Tačiau populiariuose to meto raštuose buvo paminėta muzika ir šokiai.
Baroko laikotarpiu sarabanda pradėjo savotiškai atgimti, atsidurdama to laikotarpio instrumentinėse siuiose, taip pat populiariuose šokio judesiuose, lydėjusiuose kompozicijas. Šioje epochoje atlikta versija nebuvo visiškai tokia, kaip senais laikais, tačiau tuo, kad trigubas metras buvo labai sulėtintas. Tai labiau suderino šokį su tariamai ramesnėmis ir oresnėmis Europos jautrumo sampratomis ir suteikė galimybę jį interpretuoti naujam amžiui.
Greitesnio tempo sarabanda stipriai grįžo XX amžiuje, daug nuopelnų už jos atgimimą priskyrė tokiems kompozitoriams kaip Satie ir Debussy. Atkurta iki pilnos šlovės, atgijusi muzika ir ją lydintys šokėjų judesiai pamalonino ispanų muzikos ir kultūros entuziastus, taip pat sugrąžino šiek tiek romantikos į dailų šokio meną. Diskusijų apie vadinamąjį nepadorų šokio pobūdį vėl nekilo, nors bendrai sutariama, kad judesiai yra erotinio pobūdžio.
Šiandien sarabande ir toliau mėgaujasi vienu geriausių ispaniško šokio pavyzdžių, taip pat už indėlį į prancūzų, anglų ir JAV kultūrą bėgant metams. Dažnai manoma, kad tai jaudinantis, bet intymus šokis, kurį mėgėjai, be jokios abejonės, šoks dar daugelį metų.