Savanoriškas išvykimas yra teisinis terminas, naudojamas apibūdinti tam tikras aplinkybes, kai ne pilietis išvyksta iš šalies. Paprastai šis terminas taikomas asmenims, kuriems taikomas deportavimas. Tai yra labiausiai paplitusi pagalbos forma užsieniečiams šioje situacijoje.
Asmuo, pasirinkęs savanorišką išvykimą, paprastai išvengia neigiamų deportacijos pasekmių. Toks asmuo paprastai turi išvykti per nustatytą laiką savo lėšomis. Savanorišką išvykimą paprastai gali leisti imigracijos teisėjai, o kai kuriose šalyse – saugumo agentūros, pvz., Jungtinių Valstijų (JAV) Tėvynės saugumo departamento (DHS), pareigūnai.
Nesugebėjimas išvykti iš šalies po to, kai buvo suteiktas leidimas išvykti savo noru, gali turėti rimtų pasekmių. Neišvykusiems per nurodytą laiką gali būti skirtos baudos ir civilinės sankcijos. Jiems gali būti uždrausta vėl atvykti į šalį. Tačiau jei užsienietis išvyksta per nustatytą laiką, jam paprastai nėra uždrausta teisėtai atvykti į šalį ateityje.
Paprastai užsienietis gali prašyti savanoriško išvykimo du kartus: iki išsiuntimo procedūros pabaigos ir išsiuntimo proceso pabaigos. Tačiau prieš pateikiant prašymą, užsienietis turi atitikti šalies gaires. Svarbiausia, kad užsienietis gali būti netinkamas, jei jis buvo nuteistas už sunkų nusikaltimą arba dalyvavo teroristinėje veikloje.
Savanoriškas išvykimas gali būti suteiktas, jei to prašoma prieš baigiant išsiuntimo procedūrą. Paprastai taip yra tik tuo atveju, jei pareiškėjas pirmiausia atsiima visus kitus prašymus suteikti pagalbą ir įrodo, kad turi finansinių galimybių išvykti ir nekelia pavojaus saugumui. Be to, iš asmens gali būti paprašyta pateikti obligaciją, kuri bus grąžinta tik jam išvykus iš šalies per nurodytą laikotarpį. Paprastai šis terminas yra ne ilgesnis kaip 120 dienų.
Jei tai taikoma pasibaigus išsiuntimo procedūrai, savanorišką išvykimą dažnai yra sunkiau pasiekti, nes gali būti taikomi papildomi reikalavimai. Iš užsieniečio gali būti pareikalauta įrodyti, kad jis buvo geros moralės asmuo ne ilgiau kaip penkerius metus iki prašymo pateikimo; kad jis ar ji gyveno vienoje vietoje vienerius metus iki prašymo pateikimo; ir kad jam anksčiau nebuvo leista išvykti pagal panašų susitarimą. Užsieniečiui taip pat paprastai suteikiama iki 60 dienų susitarimui įvykdyti.