Sąveikos hipotezė yra teorijos tipas, kuriame teigiama, kad vienas iš efektyviausių būdų mokytis naujos kalbos yra asmeninė ir tiesioginė sąveika. Ši teorija taikoma būtent užsienio ar antrosios kalbos mokymuisi. Paprastai tai priskiriama profesoriui Michaelui Longui, kai jis 1996 m. parašė pranešimą „Kalbinės aplinkos vaidmuo įgyjant antrosios kalbos“.
Remdamasis sąveikos hipoteze, profesorius Longas integravo ir suderino dvi hipotezes dėl antrosios kalbos įgijimo (SLA): įvesties ir išvesties hipotezes. Įvesties hipotezė teigia, kad besimokančiajam kalbos tereikia „įvesti“ per skaitymo, pokalbių klausymosi ir gramatikos bei žodyno pamokas. Kita vertus, išvesties hipotezė pabrėžia praktikos ir kalbėjimo svarbą norint išlaikyti ir prisiminti kalbą. Sąveikos hipotezė sujungia ir „įvestį“, ir „išvestį“, teigdama, kad sąveika yra ne tik priemonė besimokančiajam mokytis kalbos, bet ir būdas besimokančiajam praktiškai tai, ką išmoko.
Tarp sąveikos tipų pokalbis bene labiausiai pabrėžiamas sąveikos hipotezėje – idėja, greičiausiai kilusi iš profesorės Evelyn Hatch „diskurso požiūrio“, kuri 1978 m. parašė straipsnius, kuriuose pabrėžė nuolatinio bendravimo ir sąveikos svarbą SLA. . Sąveikos hipotezė pripažįsta, kad pokalbių metu būna tam tikrų situacijų, kai dalyvis nesupranta, ką sako kitas, tačiau būtent tokiose situacijose mokymasis tampa efektyvesnis. Teorija šį įvykį vadina „derybomis“, kai dalyviai stengsis suprasti ir ištaisyti nesusikalbėjimą sąveikos metu.
Pirmasis derybų žingsnis yra pati sąveika, kai abu dalyviai pradeda įsitraukti į pokalbį. Antrasis žingsnis, „neigiamas grįžtamasis ryšys“, įvyksta, kai dalyvis nesupranta tam tikro žodžio, kartais pastebimas atliekant neverbalinį veiksmą, pavyzdžiui, suraukiant antakį. Kai kuriais atvejais kitas dalyvis gali paprašyti paaiškinimo sakydamas: „Atsiprašau? arba “Ar galite tai pasakyti dar kartą?” Procesas, kai neteisingai suprastas dalyvis stengiasi, kad kitas dalyvis suprastų, vadinamas „modifikavimo išvestimi“. Dalyvis gali perfrazuoti arba pateikti pavyzdžių, kad žodžio prasmė būtų aiškesnė, kol kitas dalyvis atsakys teigiamai, kad suprato.
Sąveikos hipotezė rodo sąveiką tarp besimokančio antrąją kalbą ir gimtąją kalbą, todėl besimokantysis gali mokytis kalbos autentiškiausioje aplinkoje. Tokiu būdu besimokantysis ne tik sužino apie kalbą, bet ir niuansus bei kitus neverbalinius ženklus, kurie eina kartu su žodžiais. Daugelyje anglakalbių šalių universitetų yra anglų kalbos programų ir užsiėmimų, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama asmeniniam bendravimui daugeliui užsienio studentų, kurie išvyksta į užsienį vien tam, kad išmoktų kalbėti angliškai.