Savigarbos judėjimas prasidėjo devintajame dešimtmetyje kaip būdas stiprinti vaikų savęs įvaizdį. Savigarba apibrėžiama kaip teigiamas savęs ir savo sugebėjimų įvaizdis, susijęs su saviverte ir skatinantis pasitikėjimą savimi. Savigarbos judėjimas yra ugdymo ir mokymo metodas, skatinantis atkreipti dėmesį į teigiamus dalykus, kuriuos vaikas daro, kad sustiprintų jo pasitikėjimą savimi ir paskatintų jį siekti savo tikslų.
Savigarba nėra „viskas arba nieko“ sąvoka; vietoj to yra skirtingi savigarbos lygiai. Žmonės, turintys žemą savigarbą, jaučiasi esą blogi žmonės arba nepasirengę imtis gyvenimo. Žmonės, turintys aukštą savigarbą, jaučiasi gerai apie save ir savo gebėjimą spręsti įvairias situacijas. Tie, kurie yra savigarbos skalės viduryje, kenčia nuo tam tikro nesaugumo ir eina pirmyn ir atgal tarp aukštos ir žemos savigarbos.
Savigarbos judėjimas veikia pagal pagrindinį principą, kad žema savigarba sumažina motyvaciją, mažina produktyvumą ir padidina visuomenės bei socialines bėdas. Atitinkami įrodymai rodo ryšį tarp žemos savivertės ir padidėjusios smurto, priklausomybės nuo narkotikų ir piktnaudžiavimo alkoholiu rizikos. Stiprindami savigarbą ankstyvame gyvenime, savigarbos judėjimo šalininkai mano, kad galima išvengti neigiamų žemos savivertės pasekmių.
Sveikas savęs vertinimas yra būtinas, kad žmogus nuolat sėkmę ir laimę galėtų išlaikyti, tačiau įrodymai rodo, kad per didelis dirbtinis savęs vertinimas gali sukelti depresiją ir apskritai sumažėjusį savivertės jausmą. Gali būti, kad savigarbos ugdymo pratimai būtini, bet tik saikingai. Kai kurie mano, kad savigarbos mokymas turėtų būti antraeilis dalykas, palyginti su kitais metodais, kurie stiprina savivertę.
Ne visi tiki, kad savigarbos judėjimas ir metodai galioja. Tiek pat tyrimų rodo, kad aukšta savigarba gali sukelti tokias pačias problemas kaip ir žema savigarba. Savigarbos mokymas, atmetus kitus bruožus, gali turėti neigiamos įtakos žmogaus gebėjimui nusiraminti ir paguosti save po nesėkmės ar traumos, nes būtinas išorinis patvirtinimas. Per toli nuimant savigarbos stiprinimo pastangas, asmenys gali išsivystyti narcisizmui.
Tie, kurie prieštarauja savigarbos judėjimui, mano, kad judėjimo poveikis yra labiau neigiamas nei teigiamas. Užuot sutelkę dėmesį į savigarbą, judėjimo niekintojai mano, kad vaikai turėtų būti mokomi motyvacijos, atsidavimo ir atkaklumo. Išmokę šių įgūdžių, jie gali jaustis gerai, o ne pasitikėti išoriniais šaltiniais, kad padidintų savivertę.