Scotch ale yra šviesiojo elio šeimos narys, žinomas dėl didelio alkoholio kiekio ir sodraus, salyklo skonio. Be to, kad jis gaminamas Škotijoje, jį gamina ir nemažai užsienio alaus daryklų, o ypač populiarus šis alus Vokietijoje ir JAV. Daugelyje užeigų galima įsigyti škotiško alaus, taip pat jį galima rasti išpilstyto į butelius turguose ir alkoholinių gėrimų parduotuvėse.
Išskirtinis škotiško ale profilis atspindi aplinką, kurioje jis buvo sukurtas. Škotijos klimatas nėra labai palankus apynių auginimui, todėl tradiciniams šio regiono aliams paprastai trūksta stipraus apynių skonio, nes istoriškai apynių būtų buvę nedaug. Vietoj to, alus turi labai sodrų, dūminį skonį iš rūkytų miežių, kurie dažniausiai naudojami alaus gamybos procese. Jis taip pat turi stiprų salyklo atspalvį, dėl kurio alus gali būti šiek tiek saldaus, durpinio skonio, kurį daugelis žmonių apibūdina kaip “žemiškas”.
Žmonės alų Škotijoje gamino šimtmečius, tačiau atrodo, kad šiuolaikinė šio alaus forma atsirado 1800-aisiais. Pagal tradiciją jis yra labai tvirtas, todėl jį atlaikys transportuojant ir laikant, o spalva gali svyruoti nuo šviesiai gintaro iki tamsiai rudos, priklausomai nuo ingredientų, įtrauktų į gaminimo procesą. Alkoholio kiekis skiriasi: daugelyje škotiškų elių alkoholio kiekis yra gerokai didesnis nei 7 % tūrio (ABV), o retai nukrenta žemiau 5.5 %. didesnis ABV paaiškina alternatyvų pavadinimą „wee heavy“.
Paprastai škotiškas elis laikomas rūsyje vėsioje aplinkoje ir gali būti laikomas ilgą laiką dėl didelio alkoholio kiekio, kuris neleidžia jam užgesti. Geras alus yra labai glotnus, pilno kūno, todėl jis gali būti gana sotus, ir sudėtingas skonių asortimentas, kuris lėtai vystosi geriant alų.
Dėl škotiško ale gausumo žmonės paprastai negali suvartoti per daug, tačiau vartotojai turėtų būti atsargūs gerdami alų, kurio ABV, ypač lengvesnio alaus. Visiškai to nesuvokiant galima gana apsvaigti, o tai gali būti gana pavojinga. Žmonės turėtų gerti šį alų lėtai, kad suteiktų laiko jį įvertinti.