Valymo tarnaitė yra visų darbų tarnaitė, atsakinga už įvairiausias užduotis – nuo puodų ir keptuvių valymo virtuvėje iki koridorių valymo. Daugumos namų ūkių pareigos iš esmės išnyko, tačiau istoriškai ji būtų buvusi namų ūkio hierarchijos apačioje, o jos darbas būtų buvęs alinantis ir iš esmės nedėkingas. Buvusios skalbinių tarnaitės, apie savo darbą kalbintos istorinių organizacijų, savo pareigas palygino su vergovės forma.
Sudėtingoje namų ūkio tarnų organizacijoje skalbimo tarnaitė būtų tvirtai atsidūrusi apačioje, atsiskaitydama virtuvės tarnaitei ir virėjui. Ji buvo atsakinga už daugybę užduočių, o dėl savo žemo statuso būtų priėmusi daugelio kitų namo tarnautojų įsakymus, o namo gyventojai retai, jei apskritai, iš tikrųjų bendraudavo su skalbimo tarnaite. Kaip „apačiojo“ personalo narė, šios tarnaitės buvo nematomos ir labai darbščios.
Paprastai vienos pirmųjų keldavosi skalbinių tarnaitės, nes jos turėdavo paruošti namus, kad visi kiti pabustų. Viena pirmųjų užduočių ji būtų buvęs namuose pakurti laužą ir išnešti puodus, taip pat būtų užkūrusi viryklę virtuvėje ir pradėjusi ruoštis pusryčiams. Daugelyje namų skalbimo tarnaitė laukdavo aukštesnio rango tarnų, padengdavo jiems stalą, atnešdavo maistą ir po to išvalydavo.
Po pusryčių skalbimo tarnaitės atlikdavo sunkų virtuvės valymo darbą – nuo puodų šveitimo iki grindų šluostymo, o namuose jos iššluostė grindis, daužė kilimėlius, dulkėdavo lentynas ir atlikdavo įvairius kitus valymo darbus. Šias pareigas einantis asmuo taip pat gali dirbti namų ūkio skalbimo darbus, priklausomai nuo to, kaip buvo sutvarkytas namas.
Vidutinė skalbimo tarnaitė būtų buvusi užimta nuo paryčių iki gerokai sutemus, o dėl žemos padėties jos atlyginimas ir su darbu susijusios privilegijos būtų buvę riboti. Daugelis gavo tik kambarį, maitinimą ir skubią medicinos pagalbą, su keliomis poilsio dienomis ir be galimybės gauti pelningų likučių, kuriuos aukštesnio rango tarnautojai galėtų pasilikti, mainyti ar parduoti papildydami savo atlyginimą.