Šeivamedžio krūmas – žydintis augalas, uogas auginantis kekėmis. Uogos paprastai būna mėlynos, juodos arba ryškiai raudonos; raudonos uogos yra nuodingos. Dažniausiai aptinkamas Europoje ir Šiaurės Amerikoje, krūmas auga ir Australijoje. Du iš labiausiai paplitusių šeivamedžio krūmo naudojimo būdų yra vaistažolių preparatas ir kai kurie saldūs maisto produktai.
Ištvermingu augalu laikomi šeivamedžio krūmai auga daugelyje klimato sąlygų gerai nusausintoje dirvoje. Pasodintas anksti pavasarį, krūmas duos uogas trumpam langui nuo rugpjūčio pabaigos iki rugsėjo pradžios. Kryžminis apdulkinimas yra būtinas, todėl augalus reikia sėti 6–10 pėdų (1.82–3.04 metro) atstumu vienas nuo kito. Juos galima dauginti iš auginių.
Nors šeivamedžio krūmo veislių yra ne mažiau kaip 40, vaistiniuose ekstraktuose dažniausiai naudojamas europinis šeivamedis arba Sambucus Canadensis. Jis randamas visoje Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Šios rūšies uogos yra nuo tamsiai mėlynos iki juodos spalvos, kurios yra saldžios ir naudojamos receptuose bei vaistams. Norvegijoje buvo atlikti klinikiniai tyrimai, kurie rodo, kad šeivamedžio ekstraktas gali būti naudingas gydant peršalimo ir gripo simptomus.
Augale yra daug antioksidantų, kurie suteikia uogoms raudoną ir violetinę spalvą. Antioksidantai padeda stiprinti imuninę sistemą. Be to, šeivamedžio ekstrakte yra antocianinų, kurie turi priešuždegiminių savybių, kurie gali padėti gydyti artritą ir kitus lėtinius sutrikimus. Istoriškai Amerikos indėnai naudojo augalą arbatoje, kad sumažintų karščiavimą, kosulį ir skausmą.
Šeivamedžio uogų receptai yra labiausiai paplitę Europoje. Uogos ir žiedai kartūs iki išvirimo, kai pasidaro saldesni. Šeivamedžių vynas ir šampanas gaminami iš lengvesnio skonio gėlių. Šeivamedžio uogų kotletai gaminami plakant ir kepant uogas, kol jos dar yra kekėse. Pabarstę trupučiu cukraus, susidaro saldi, pyragą primenanti deserta.
Šeivamedis buvo žinomas dėl savo gyvybės ir mirties savybių. Taip gali būti dėl to, kad jis pakaitomis turi gydomųjų medžiagų ir yra toksiškas. Pats augalas yra nuodingas, valgant neprinokęs ar termiškai neapdorotas, sukelia vėmimą, viduriavimą ir patinimą. Raudonos uogos visada pavojingos žmogui.
Šeivamedžio krūmas turi ilgą istoriją. Nuo seniausių laikų skandinavai, o vėliau britai turėjo legendų apie krūmą. Šios istorijos pasakoja apie medį, kuriame gyvena gamtos deivės Hulda ir Freya. Pavadinimas „šeivamedžio uogos“ kilęs iš to, kad krūmas yra motinos gamtos dalis arba vyresnioji motina. Legendos apie krūmą išliko iki viduramžių, kai šeivamedžio krūmas buvo pervadintas „raganų medžiu“.