Kai kurie ekspertai teigia, kad garsiausios iš visų pjesių yra Williamo Shakespeare’o tragedijos. Šios pjesės buvo parašytos per visą jo karjerą, pradedant dviem ankstyviausiomis jo pjesėmis – Titu Androniku ir Romeo ir Džuljeta. 1600–1607 m., laikotarpis, kuris sutapo su blizgančio Elžbietos epochos pabaiga ir Stiuartų monarchijos iškilimu, Šekspyras parašė dar septynis tragiškus kūrinius: „Hamletas“, „Otelas“, „Makbetas“, „Karalius Lyras“, „Antonijus ir Kleopatra“, Timonas iš Atėnų ir Troilus ir Cressida.
Šekspyro tragedijas galima suskirstyti į dvi skirtingas grupes. Romeo ir Džuljetos, Antonijaus ir Kleopatros bei Otelo meilės, arba „širdies“ tragedijose dalyvauja likimo ir visuomenės suplėšyta meilužių pora. Šiose trijose pjesėse pagrindiniai veikėjai yra ne savo likimo šeimininkai, o pėstininkai, traukiami nekontroliuojamų jėgų link mirties ar nuolatinio atsiskyrimo. Otelas ir Troilus bei Cressida kai kurių ekspertų laikomi ribinėmis širdies/galvos tragedijomis, nes jose susijungia abiejų žanrų elementai.
Likusios „galvos“ tragedijos apibrėžiamos atsižvelgiant į jų ryšį su graikų filosofo Aristotelio dramatinės tragedijos teorijomis. Juose yra lemtingai ydingas pagrindinis veikėjas, visiškai galintis laisva valia, kurio gerąsias savybes, deja, įveikė ego. Šekspyro tragedijų herojus visada susiduria su galimybėmis išsigelbėti, tačiau niekada nesugeba jomis pasinaudoti, o tai beveik visada veda į mirtį.
Hamletas ir Makbetas sukasi apie temas, kada ir kokiomis aplinkybėmis yra teisinga užgrobti valdžią. Hamletas, susidūręs su žinojimu, kad jo dėdė karalius yra išdavikas ir žudikas, vis dar negali įtikinti savęs imtis kokių nors veiksmų – nuo savižudybės iki regicido. Makbetas puikiai supranta, kad karalius Dankanas yra geras žmogus ir karalius, tačiau leidžia pranašystėms ir savo ambicijoms įtikinti jį nužudyti Dankaną ir užimti sostą. Abu veikėjai nepaiso savo moralinių impulsų ir eina keliu į savo mirtį.
Senstantis ir galbūt išprotėjęs karalius leidžiasi į visiškai kitokią tragišką kelionę Karaliuje Lyre. Šioje pjesėje Learas atiduoda arba netenka savo sosto, žemės, pastogės ir net drabužių po to, kai mirtinai neteisingai įvertino savo jauniausiąją dukrą Kordeliją. Karalius Lyras dažnai laikomas tragiškiausia iš Šekspyro tragedijų, nes Liras galiausiai išperka save, kad tik patirtų Kordelijos ir savęs mirtį.
Kruviniausia iš Shakespeare’o tragedijų yra jo ankstyviausia „Titas Andronikas“, kaip manoma, parašyta 1590 m. Titas Andronikas įtraukė romėnų generolą, kuris aukoja nugalėto priešo sūnų. Taip prasideda keršto veiksmų ciklas, pasibaigiantis tuo, kad Tito dukrai nupjaunamos rankos ir liežuvis, o jos užpuolikai kepa pyragą ir patiekiami savo motinai. Titas Andronikas nėra būdingas Šekspyro stiliui jokiose kitose pjesėse ir ekspertų dažnai laikomas Šekspyro bandymu parašyti Elžbietos keršto pjesę, populiarią jaunystėje.
Timonas iš Atėnų yra bene mažiausiai žinoma iš Šekspyro tragedijų. Jame dalyvauja graikų mizantropas Timonas, kuris praranda visus savo pinigus ir nusprendžia kaltinti miestą, o ne save. Timonas miršta dykumoje, sumokėjęs maištininkui, kad šis tęstų puolimą Atėnuose. Ši pjesė paprastai nemėgsta mokslininkų, o kai kurie netgi mano, kad tai gali būti prasto Šekspyro ir kito autoriaus bendradarbiavimo rezultatas.
Šekspyro tragedijos paprastai turi keletą bruožų. Dauguma prasideda tvarkingoje visuomenėje ir juda chaoso link, nes herojus leidžia valdyti savo trūkumus. Dažnai šis chaotiškas pokytis atsispindi gamtoje – būdingos audros ir keistas rūkas. Svarbiausia, kad pjesėse vaidinami herojai, su kuriais publika gali susitapatinti ir kurių gailėtis. Šekspyro tragedijų veikėjai yra ne piktadariai ar šventieji, o paprastai geri žmonės, kuriuos sunaikino jų pačių ego arba blogas likimas.