Semiotika, dar vadinama „semiotikos studijomis“ ir „semiologija“, yra žmonių bendravimo mokslas. Visų pirma, tai yra tyrimas, kaip mes sukūrėme prasmę ir kaip prasmę supranta žmonės, kuriems prasmė perduodama. Semiotika yra tyrimas, kaip naudojame simbolius, tokius kaip raidės ir skaičiai, norėdami perduoti reikšmę tarp šalių.
Sąvoka „semiotika“ kilusi iš graikų kalbos žodžio semeiotikos, kuris reiškia „ženklų aiškintojas“. Anglų kalboje šį terminą 1670 m. pirmą kartą pavartojo britų rašytojas ir mokslininkas Henry Stubbes. Po dvidešimties metų, 1690 m., Johnas Locke’as pavartojo šį terminą savo darbe „An Essay Concerning Human Understanding“. Kai kurios svarbios semiotikos istorijos figūros: Charlesas Sandersas Peirce’as, Ferdinandas de Saussure’as, Williamas Dwightas Whitney, Louisas Trolle’as Hjelmslevas, Charlesas W. Morrisas, Umberto Eco, Algirdas Julienas Greimas, Thomas A. Sebeokas, Juri Lotmanas ir Valentinas Volosinovas.
Semiotikos, kaip studijų krypties, raida buvo formalizuota per Vienos ratą, renginį, kuris įvyko Vienos universitete 1922 m. Vienos rate grupė mokslininkų pristatė darbą pavadinimu „Tarptautinė vieningo mokslo enciklopedija“. Šiame darbe semiotikos sritis buvo apibrėžta ir suskirstyta į tris dalis: semantiką, sintaktiką ir pragmatiką.
Semantika yra tyrimas, kaip kalba išreiškiama prasmė. Svarbu pažymėti, kad semantika neapsiriboja verbalinėmis kalbomis. Jis taip pat gali būti taikomas kitoms prasmę perteikiančioms simbolių sistemoms, pavyzdžiui, matematikos kalbai ir kompiuteriniams kodams. Sintaksė yra sintaksės tyrimas, kaip konkrečios kalbos simboliai yra susiję vienas su kitu. Pragmatika yra tyrimas, kaip kalba naudojama praktikoje, kaip kalbantys žmonės vartoja kalbą.
Semiotika yra disciplina, kuri yra glaudžiai susijusi su žmogaus patirtimi. Bendravimas yra ne tik raktas į profesinę sėkmę ir asmeninius santykius, bet ir į išlikimą. Kalbos pagalba žmonės gali atlikti tokias svarbias užduotis, kaip pagalbos šauksmas arba perspėjimas apie galimą ar gresiantį pavojų. Tačiau žmonės nėra vienintelės rūšys, galinčios perduoti tokią informaciją. Į medį įstrigo katė moka garsiai miaukti, net kaukti, kad praneštų apie savo keblią padėtį. Ančiuko motina čiulba savo ančiukus, jei mato, kad prie kranto artėja skalikas. Semiotinių teorijų taikymas kitiems organizmams nei žmogus vadinamas „biosemiotika“ arba „zoosemioze“.