Sensorineuralinis klausos praradimas yra nuolatinio klausos praradimo forma, atsirandanti dėl vidinės ausies, vestibulokochlearinio nervo ar smegenų problemų. Yra keletas sąlygų, kurios gali prisidėti prie šios progresuojančios negrįžtamos klausos praradimo formos. Sensorineuralinio klausos praradimo gydymas apima klausos aparatų arba kochlearinių implantų naudojimą.
Taip pat žinomas kaip nervinis kurtumas, sensorineurinis klausos praradimas gali atsirasti dėl įvairių veiksnių, kurie neigiamai veikia tinkamą ausies funkcionavimą. Kai kuriais atvejais klausa gali būti visam laikui prarasta dėl pačios vidinės ausies problemų, pvz., įgimto defekto, gimdymo traumos ar infekcijos. Sensorineuralinis klausos praradimas taip pat gali atsirasti dėl vestibulokochlearinio nervo pažeidimo arba sutrikusio jutimo apdorojimo smegenyse.
Nervų kurtumas paprastai laikomas idiopatine būkle, o tai reiškia, kad nėra vienos, identifikuojamos jo vystymosi priežasties. Nepaisant to, kad nėra vienos priežasties, yra keletas įtariamų veiksnių, galinčių prisidėti prie klausos praradimo progresavimo. Asmenims, užsikrėtusiems virusine infekcija, pvz., raudonuke ar herpes simplex, gali išsivystyti komplikacijų, dėl kurių gali išsivystyti nervų kurtumas. Kitos sąlygos, galinčios prisidėti prie negrįžtamo klausos praradimo, yra leukemija, skarlatina ir autoimuninės ligos, tokios kaip vilkligė. Asmenims, patyrusiems vidinės ausies ar vestibulokochlearinio nervo traumą, pvz., traumą dėl kaukolės lūžio arba ausies būgnelio perforacijos, gali būti diagnozuotas nervo kurtumas.
Simptomai, susiję su sensorineuriniu klausos praradimu, priklauso nuo asmens amžiaus ir klausos praradimo masto diagnozavus. Kūdikiams, turintiems klausos praradimą, gali atsirasti elgesio požymių, tokių kaip nereaguojama į klausos dirgiklius arba vokalizacijos nebuvimas. Vaikai, turintys nervų kurtumą, gali negirdėti aukštesnių garsų arba garsų, kuriuos skleidžia tam tikros raidės, pvz., „S“ arba „Z“. Papildomi sensorineurinio klausos praradimo požymiai yra galvos svaigimas ir nuolatinis spengimas ausyse, žinomas kaip spengimas ausyse.
Nervų kurtumo diagnozę galima patvirtinti surinkus visą ligos istoriją ir ištyrus ausį. Kai kuriais atvejais gali būti atliekamas galvos vaizdinis tyrimas, įskaitant kompiuterinę tomografiją (KT) ir magnetinio rezonanso tomografiją (MRT). Taip pat gali būti atliekami klausos tyrimai, siekiant geriau įvertinti klausos praradimo laipsnį.
Sensorineuralinio klausos praradimo gydymas gali apimti klausos aparato, kuris telpa į ausies vidų, naudojimą. Dauguma klausos aparatų, taip pat žinomų kaip klausos aparatai, yra sukurti taip, kad būtų beveik kosmetiškai nematomi. Prietaisas aprūpintas mažu mikrofonu, naudojamu garsams sustiprinti ir perduoti juos į ausį. Klausos aparato garsas gali būti reguliuojamas atskirai, kad geriausiai atitiktų individualų tikslą ir poreikius.
Kochleariniai implantai yra klausos protezai ir nelaikomi klausos praradimo vaistu. Kaip pagalbinė priemonė klausai ir kalbai, implantas leidžia klausos negalią turinčiam asmeniui atvaizduoti garsus savo aplinkoje. Skirtingai nuo klausos aparato, kochlearinis implantas stimuliuoja klausos nervą.
Sudėtingas kochlearinis implantas susideda iš mikrofono, kalbos procesoriaus, siųstuvo, stimuliatoriaus ir imtuvo. Vidines implanto dalis sudaro stimuliatorius ir imtuvas, kurie yra sraigėje ir tiesiai po oda už ausies. Išorinę įrenginio dalį sudaro kalbos procesorius, mikrofonas ir siųstuvas, ji yra už ausies tiesiai virš implantuoto imtuvo.
Po operacijos asmuo gali pradėti kalbos terapiją ir glaudžiai bendradarbiauti su audiologu ir logopedu. Prognozė, susijusi su kochleariniu implantu, priklauso nuo kelių veiksnių, įskaitant operacijos sėkmę ir nuo to, kiek laiko asmuo buvo kurčias ar klausos sutrikimų prieš operaciją. Norint gauti didžiausią naudą iš implanto, būtina išmokti interpretuoti girdimus garsus ir sugebėti apdoroti šią informaciją.