Buvo laikas, kai organizacija, ieškanti žiniatinklio prieglobos, turėjo pasirinkti tarp bendro serverio ir dedikuoto serverio. Tai gali būti sudėtingas pasirinkimas, nes nors dedikuotas priegloba pasiūlė serverį, prie kurio turėjo prieigą tik viena organizacija – užtikrinant atmintį, pralaidumą ir visišką valdymą, tai gali būti labai brangu. Kita vertus, bendras serveris paprastai reiškė dalijimąsi atminties ir pralaidumo ištekliais, taip pat IP adresu. Jei kas nors kitas serveryje pasirodytų esąs resursų šernas arba užtvindytų internetą šlamštu, jis gali būti užblokuotas ne dėl savo kaltės, nes interneto paslaugų teikėjai nusitaikė į šiukšlių siuntėjus, kurie dalijasi savo veja. Serverio virtualizavimas naudoja programinę įrangą, kad vienas serveris veiktų taip, lyg tai būtų keli atskiri serveriai, ir tai išsprendžia problemą.
Serverio virtualizavimas, dar žinomas kaip virtualus dedikuotas serveris (VDS) arba virtualus privatus serveris (VPS), yra pigesnis nei dedikuotasis serveris ir išsprendžia bendro serverio išteklių pasidalijimo problemas, skiriant išteklius kiekvienam abonentui ir leidžiant kiekvienam virtualiam serveriui paleisti visiškai atskirai nuo kitų, net jei norite, paleisti atskiras operacines sistemas. Serverio virtualizavimas taip pat turi taikomųjų programų organizacijose, nes gali leisti nesuderinamas užduotis ir procesus valdyti tame pačiame serveryje visiškai be sąveikos ar persidengimo, todėl serverio naudojimas tampa efektyvesnis. Kitas virtualių serverių pranašumas yra galimybė perleisti vieną aparatinę įrangą. Antrame virtualiame serveryje gali būti programos pavyzdys ir (arba) tie patys duomenys, kurie būtų naudojami kaip atsarginė kopija gedimo atveju.
Serverio virtualizavimas gali būti atliktas trimis skirtingais būdais. Pirmasis vadinamas visišku virtualizavimu arba virtualios mašinos modeliu; antrasis kaip paravirtualizacija arba paravirtualios mašinos (PVM) modelis; o trečiasis vadinamas OS lygio virtualizavimu arba virtualizavimu OS (operacinės sistemos) lygiu. Virtualios mašinos modeliui reikalinga hipervizoriaus programinė įranga, kuri veikia kaip virtualių serverių operacinių sistemų platforma, išlaiko jas atskirai ir nepriklausomas, o tai reikalauja daug apdorojimo galios. PVM modelis leidžia virtualiems serveriams žinoti vieniems kitus ir koordinuoti išteklių naudojimą. Naudojant serverio virtualizavimą OS lygiu, yra tik viena pagrindinio kompiuterio OS, o virtualūs serveriai yra svečiai, o tai reiškia, kad jie visi turi būti atskiri ir veikti toje pačioje operacinėje sistemoje, tačiau leidžia sistemai veikti efektyviau.