Servituto teisė – tai teisės aktų visuma, apimanti bet kokius su servitutu susijusius teisinius reikalavimus, suteikiančius vienai šaliai teisę naudotis kitos šalies nekilnojamuoju turtu tam tikram tikslui. Pavyzdžiui, elektros įmonė gali turėti licenciją, leidžiančią statyti elektros stulpus ir laidus namo savininko žemėje. Kai kuriose jurisdikcijose šalis, kuriai priklauso nuosavybės servitutas, vadinama dominuojančiu būsto savininku, o tarnaujantis būsto savininkas yra šalis, kurios nuosavybėje yra servitutas.
Servituto teisė apima tiek privačius, tiek valstybinius servitutus. Viešasis servitutas paprastai yra prieinamas visiems visuomenės nariams. Pavyzdžiui, viešasis parkas ir valstybinis greitkelis yra viešieji servitutai.
Kita vertus, privačiu servitutu gali naudotis tik ribotas skaičius žmonių. Pavyzdžiui, tarkime, kad daugiabučio namo savininkas savo garaže turi grandinės dėžutę, kurioje yra elektros grandinės visiems pastato daugiabučio vienetams. Kitiems buto savininkams greičiausiai bus suteikta teisė naudotis garažu savo elektros poreikiams tvarkyti. Tačiau kiti visuomenės nariai neturėtų leidimo naudotis garažu.
Apskritai servituto įstatymas leidžia keliais skirtingais būdais sudaryti žemės naudojimo licencijas. Vienas iš labiausiai paplitusių servitutų rūšių yra suteikiamas rašytiniu aktu. Akte paprastai nurodoma, kokia žemė gali būti naudojama, kas žemę gali naudoti ir kokia paskirtis ji gali būti naudojama.
Kai kuriose jurisdikcijose servituto įstatymas leidžia netiesiogiai sudaryti servitutą. Pavyzdžiui, tarkime, kad nekilnojamojo turto savininkas parduoda du atskirus žemės sklypus, o į antrąjį sklypą galima patekti tik pirmame žemės sklype esančiu važiuojamąja dalimi. Netiesioginis servitutas leistų antrajam sklypo savininkui patekti į savo žemę važiuojamuoju keliu, esančiu pirmojo sklypo savininko žemėje.
Kai kurie žemės savininkai sudaro servitutus, kai parduoda dalį savo žemės, tačiau pasilieka teisę ateityje naudotis dalimi žemės. Pavyzdžiui, žemės savininkas gali parduoti nekilnojamąjį turtą vystytojui, bet pasilikti teisę gręžti mineralus ir naftą. Kai kuriose jurisdikcijose leidžiama sudaryti servitutus pagal senaties terminą, kuris atsiranda, kai viena šalis nuolat naudoja kitos šalies žemę tam tikram tikslui. Paprastai naudojimas turi būti nepertraukiamas įstatyme numatytą servituto įstatyme nurodytą laikotarpį.