Sidabrinis fazanas yra Lophura genties paukštis, kuri yra paukščių grupė, kuri taip pat vadinama galofazanais. Jo mokslinis pavadinimas yra Lophura nycthemera. Paukštis yra kilęs iš Pietryčių Azijos, daugiausia Kambodžos, Kinijos, Laoso, Mianmaro, Tailando ir Vietnamo šalyse. Jos buveinės šiose šalyse yra įvairios, nes jos namais gali tapti ir pievos, ir sunkūs miškai. Be natūralios buveinės, jis taip pat buvo pristatytas Havajuose ir kitose JAV dalyse.
Sidabrinis fazanas yra viena didžiausių fazanų rūšių. Šios rūšies patinai gali pasiekti maksimalų 50 colių (125 cm) ilgį ir sverti 4.5 svaro (2 kg). Patino plunksnos viršutinė dalis ir uodega yra baltos, o apatinė – melsvai juoda. Jo plikas veidas ir vatos yra ryškiai raudonos, kaip ir pėdos ir kojos. Snapas blyškiai baltas.
Šios rūšies patelės gali užaugti iki 27 colių (70 cm) ir sverti mažiausiai 3 svarus (1.3 kg). Viršutinė jo plunksna ruda, o apatinė ruda/balta. Šis modelis tęsiasi iki uodegos. Patelės veidas taip pat raudonas, bet neturi patino veido vatukų. Taip pat skiriasi patelės kojos, kurios dažniausiai būna rausvos spalvos.
Sidabrinio fazano vokalinius modelius dažniausiai sudaro cypimas ir niurzgėjimas. Aukštas čiulbėjimas ir garsūs švilpukai būdingi tik patinams, kurie juos naudoja būdami gynybinėje pozoje. Tokiu elgesiu paukštis dažniausiai naudojasi, kai nori dominuoti savo teritorijoje. Paprastai vienas paukščio patinas valdys didelę teritoriją ir poruojasi su visomis toje teritorijoje esančiomis patelėmis. Nors fazanas gali skristi, retai kada. Vietoj to, jis keliauja vaikščiodamas ir pakyla tik tada, kai jaučiasi grėsmingas ar sutrikęs.
Sidabrinis fazanas jau kurį laiką buvo populiarus paukščių mylėtojų augintinis. Dėl savo dydžio ir elgsenos jo negalima laikyti patalpoje ar mažuose narvuose, tačiau puikiai laikosi dideliuose lauko voljeruose. Tai laikoma atsparia rūšimi, kurią lengva prižiūrėti, nors veisimosi metu rūšies patinai gali tapti agresyvūs.
Laukinėje gamtoje sidabrinis fazanas daugiausia gyvena vartodamas sėklas ir vaisius. Nelaisvėje galima šerti žemės riešutais, grūdais ir vaisiais. Nors žinoma, kad gamtoje kartais minta gyvais bestuburiais, tai nėra būtina paukščių dietos dalis.