Sielvartas yra terminas, reiškiantis susidoroti su dideliu nuolatiniu praradimu. Jis dažniausiai naudojamas aptarti sielvarto procesą po mylimo žmogaus mirties, bet gali būti taikomas ir kitiems dideliems praradimams, pavyzdžiui, skyryboms. Sąvoka „sielvarto darbas“ kyla iš to, kad daugelis ekspertų teigia, kad sielvarto procesas yra sunkus darbas. Šio proceso metu netektį patyręs žmogus turėtų pereiti kelis etapus, kurie galiausiai veda prie netekties susitaikymo ir judėjimo toliau.
Asmeniui gali prireikti atlikti sielvarto darbą po daugelio rūšių netekčių. Priklausomai nuo patiriamo netekties, tai gali būti gana trumpas procesas arba gali užtrukti keletą metų. Keletas reikšmingų įvykių, galinčių sukelti sielvartą, pavyzdžiai: skyrybos, darbo praradimas, tapimas neįgaliu ir mylimo žmogaus ar net augintinio mirtis. Gedėjimo proceso trukmei taip pat gali turėti įtakos prisirišimo laipsnis; liūdėti dėl sutuoktinio mirties, pavyzdžiui, paprastai užtruks daug ilgiau nei spręsti tolimo pusbrolio netektį.
Nėra lengvo būdo susidoroti su sielvartu; to išvengti nepavyks, todėl žmonės turi patirti emocijas ir rasti būdą, kaip susitvarkyti. Šis procesas dažnai vadinamas sielvarto darbu kaip patirties sunkumo ir būtinumo pripažinimas. Kiekvienas žmogus liūdi individualiai. Ekspertai teigia, kad nėra konkretaus teisingo metodo, kol netektis susidoroja su jausmais ir gali judėti toliau. Daugelis žmonių mano, kad pagalbos grupės ar sielvarto konsultacijos yra naudingos, o kiti nori liūdėti privačiai.
Keletas teoretikų pasiūlė etapų modelius, kai žmogus atlieka sielvarto darbą. Vienas iš Elizabeth Kubler-Ross pasiūlytų modelių išskiria penkis sielvarto etapus ir leidžia manyti, kad labai svarbu, kad žmogaus psichologinė sveikata sėkmingai veiktų per visas penkias. Penkios stadijos yra neigimas, pyktis, derybos, depresija ir priėmimas. Kai kurie etapai gali praeiti greitai, o kitiems reikia ilgesnio laiko.
Tie, kurie patiria sielvartą, pradeda neigimu, kai jie nelabai tiki, kad praradimas įvyko. Po to seka pyktis ant savęs, kitų ar aukštesnių jėgų, kad buvo leista įvykti kažkam tokio baisaus, ir derybos, kur bandoma „sutarti“ su aukštesne jėga, kad atstatytų nuostolius. Kitas etapas yra depresija, kai jie visiškai išgyvena savo netekties liūdesį ir skausmą. Paskutinis etapas yra priėmimas, apimantis susitaikymą su tuo, kas įvyko, ir tęsti savo gyvenimą.