Stentas yra tuščiaviduris cilindras, įtaisytas kūno viduje, kad būtų palaikomos sienos arba palaikoma normali organo apimtis. Sirolimuzas arba rapamicinas yra vaistas, kuris slopina imuninę sistemą, kad organizmas nepultų naujo implanto. Sirolimuzo stentas, dar vadinamas sirolimuzą išskiriančiu stentu, yra stentas, kuris infuzuojamas su vaistu. Tai padeda išvengti organizmo blogos reakcijos į naują stentą ir naujų užsikimšimų. Sirolimuzo stento implantavimas yra minimaliai invazinė operacija, kuri paprastai leidžia pacientui per trumpą laiką grįžti į normalų gyvenimą.
Dažniausiai stentai įdedami į vainikines arterijas, kad būtų ištaisytas mažas kraujo tekėjimas į širdį. Jie taip pat gali būti naudojami kitų kūno vamzdelių funkcijoms apsaugoti, jei, pavyzdžiui, juos spaudžia vėžinis augimas. Stentai dedami naudojant endoskopą ir pripučiamą balioną, tiekiamą per kateterį. Jei stentas turi būti įvedamas į vainikinę arteriją, kateteris įsriegiamas per periferinę arteriją; jei stentuojama vieta yra virškinamajame trakte kaip tulžies ar kasos latakas, jis gali būti įvestas per stemplę.
Sirolimuzo stentas yra efektyvesnis nei stentas be vaistų; jis taip pat veiksmingesnis už vien baliono angioplastiką arba stentą, kuriame yra vaisto paklitakselio. Sirolimuzo stente esantis vaistas neleidžia organizmui per daug gaminti ląstelių, nes jis gyja operacijos vietoje. Kai naudojamas plikas stentas, dažniau prireiks pakartotinio stentavimo, nes susidaro per didelis randų audinys, dėl kurio padidėja naujų užsikimšimų susidarymo tikimybė.
Sirolimuzo stento įdėjimas yra subtili procedūra, tačiau paprastai ji labai mažai traumuoja kūną. Kai kateteris su endoskopu ir angioplastikos balionėlis per kraujagysles arba virškinamąjį traktą įsriegiamas į obstrukcijos vietą, balionas pripučiamas; dėl to stentas išsiplečia ir įspaudžiamas į arterijos ar latako sienelę. Paprastai reikia gydyti tik stento įdėjimo ir patekimo į kūną vietą.
Neseniai buvo padaryta sirolimuzo stentų gamybos pažanga, dėl kurios vaistai nusėda į mažus stento metalo šulinėlius, o ne uždengia visą paviršių. Tai lemia mažiau tiesioginio polimerinės medžiagos, kurioje yra vaisto, kontakto su kūno audiniu; tai leidžia naudoti mažesnį vaisto polimero kiekį ir taip sumažinti galimą su vaistu susijusią riziką.