Sisteminis metodas yra tarpdisciplininis metodas, leidžiantis žiūrėti į susijusių elementų grupę kaip į visumą. Sisteminis požiūris kilo 1940-aisiais matematikų, fizikų ir inžinierių studijose. Šie mąstytojai pradėjo suprasti, kad daug dalykų, nuo kompiuterių iki bakterijų iki tvenkinių, gali būti tiriami kaip sistemos arba reguliariai sąveikaujančios daiktų grupės, kurios sudaro vieningą visumą.
Austrų biologas Ludwig von Bertalanffy nusprendė sujungti sisteminio mąstymo ir biologijos idėjas į universalią gyvų sistemų teoriją. Jo modelis žinomas kaip Bendroji sistemų teorija. Bertalanffy pareiškė, kad sistema gali būti fizinė, biologinė, psichologinė, sociologinė ar net simbolinė. Jis taip pat teigė, kad kiekviena sistema yra didesnės sistemos posistemis ir kad kiekvienoje sistemoje yra posistemių.
Viena iš labiausiai žinomų sisteminio požiūrio idėjų yra ta, kad sistemos naudoja tiek teigiamą, tiek neigiamą grįžtamąjį ryšį, kad išlaikytų homeostazę, o homeostazė apibrėžiama kaip pastovi pusiausvyros būsena. Neigiami atsiliepimai rodo, kad sistema nukrypsta nuo kurso ir signalizuoja, kad sistema pasitaisys. Teigiami atsiliepimai patvirtina, kad sistema eina teisingu keliu.
Dažnas grįžtamojo ryšio pavyzdys yra namų vėsinimo sistema. Jei termostate nustatyta tam tikra temperatūra, ta temperatūra yra homeostazė. Kai oras namuose tampa per karštas, termostatas pateikia neigiamą grįžtamąjį ryšį, todėl oro kondicionierius įsijungia. Jei temperatūra yra tinkama, termostatas pateikia teigiamą grįžtamąjį ryšį ir nereikia jokių veiksmų.
Sisteminis metodas naudojamas daugelyje sričių, įskaitant biologiją, fiziką, inžineriją, programinės įrangos dizainą, sociologiją ir šeimos terapiją. Sisteminio požiūrio idėjos yra pakankamai universalios, kad būtų taikomos beveik bet kurioje situacijoje. Sistemų mąstytojai į problemų sprendimą žiūri iš plačios perspektyvos, bandydami pažvelgti į visas susijusias sistemas ir posistemes. Supratę, kad visos svarbios informacijos svarstymas yra idealus, bet žmogiškai neįmanomas, sistemų teoretikai įvedė ribinės kritikos sampratą, idėją, kad sprendimų priėmimas visada grindžiamas tuo, kokie faktai ir idėjos laikomi svarbiais, o kurie – nereikšmingais.
Sisteminis metodas naudojamas daugelyje studijų sričių, tačiau jis taip pat įkvėpė kai kurias konkrečias sritis. Sinergija ir futurologija yra tarpdisciplininės studijų sritys, pagrįstos sisteminiu požiūriu. Sinergetika orientuojasi į saviorganizacijos sistemose principus. Futurologai siekia suprasti ateitį – kurios tendencijos tęsis, kurios baigsis ir kokios naujos tendencijos prasidės. Abi disciplinos, nes jų šaknys yra sisteminiame požiūryje, tiria įvairius reiškinius.