Šistosomozė yra parazitinė infekcija, kuri atsiranda tropiniuose ir subtropiniuose Afrikos, Azijos ir Pietų Amerikos regionuose. Nors šistosomozė retai sukelia mirtį, ji gali sukelti ligą ir sukelti įvairius sekinančius simptomus. Žmonėms, sergantiems šia liga, yra didesnė rizika susirgti šlapimo pūslės vėžiu. Šistosomozės atvejai taip pat puikiai išgydomi vienu vaistų kursu.
Žmonėms išsivysto šistosomozė, kai jie susiduria su parazitu per sąlytį su užterštu gėlu vandeniu. Tai gali apimti gėrimą iš užterštų šaltinių, taip pat plaukimą ar prausimąsi nešvariame vandenyje. Parazitiniai dribsniai patenka per odą, nukeliauja į kūną ir subręsta suaugusiems, kurie gali pradėti gaminti kiaušinėlius. Šistosomozės simptomus sukelia imuninės reakcijos į kiaušinėlius, o ne reakcija į patį parazitą.
Ankstyvosiose infekcijos stadijose žmonės gali jausti tokius simptomus kaip pilvo skausmas, pykinimas, nuovargis, karščiavimas, opos ir odos dirginimas. Jei šistosomozė negydoma, pacientas susirgs lėtinėmis ligomis. Gali padidėti kepenys ir blužnis, kiaušinėliai gali nukeliauti į nervų sistemą ir sukelti tokius simptomus kaip traukuliai, o vidaus organai gali būti pažeisti.
Šistosomozės diagnozė dažnai atliekama tiesiog ištyrus pacientą ir aptarus medicininę bei kelionių istoriją. Galima manyti, kad žmonės, gyvenantys vietovėse, kuriose ši infekcija yra dažna, ir kuriems pasireiškia tokie simptomai kaip kruvinas viduriavimas, serga šistosomioze. Taip pat galima patikrinti, ar išmatose nėra kiaušinėlių, nes kai kuriuos kiaušinius išskiria organizmas.
Gydymas apima vaistų, skirtų parazitui naikinti. Deja, daugeliui žmonių vietovėse, kuriose ši liga yra endeminė, vaistai gali būti brangūs ir sunkiai gaunami. Po maliarijos šistosomozė yra viena iš labiausiai paplitusių parazitinių infekcijų daugelyje pasaulio regionų. Labdaros organizacijos skatino lengviau gauti tinkamus vaistus ir imtis prevencijos priemonių.
Ši būklė taip pat žinoma kaip bilharcija, kurią pirmą kartą aprašė 1800-ųjų viduryje gydytojas, arba sraigių karštinė, po to, kai ją sukelia dažnas parazitinių sraigių šeimininkas. Žmonės gali sumažinti savo riziką užsikrėsti šistosomioze, vengdami užteršimo šaltinių. Prieš naudojimą geriamasis ir maudymosi vanduo turi būti virinamas, o žmonės, jei gali, turėtų vengti maudytis gėlame vandenyje. Šios priemonės paprastai yra labiau įmanomos keliautojams, vykstantiems per vietoves, kuriose paplitimas yra dažnas, nei gyventojams. Ilgalaikės kontrolės priemonės apima švarių vandens rezervuarų, skirtų bendruomenėms naudoti, sukūrimą.