Šiuolaikinė filosofija yra disciplina, orientuota į tam tikro mąstymo metodo, kuris labai skiriasi nuo ankstesnių filosofijos tipų, tyrimą ir taikymą. Ši filosofijos šaka pirmą kartą buvo sukurta XVII amžiuje ir išliko populiari iki XX a. pradžios, kai postmodernizmas pradėjo ją aplenkti. Ryškiausia šiuolaikinės filosofijos tema yra tai, kaip žmonės gali rinkti ir patvirtinti žinias per savo tiesioginę patirtį ir logiką, užuot automatiškai priėmę nusistovėjusias doktrinas. Keletas žinomų mokslininkų paskelbė plačius raštus apie šios filosofijos principus, taikomus skirtingoms gyvenimo sritims.
Kai kurie šiuolaikinės filosofijos studijų naujokai kartais mano, kad tai yra tas pats, kas modernizmas, nors dvi mąstymo sferos iš tikrųjų yra atskirtos viena nuo kitos. Protas ir vidiniai mąstymo procesai sudaro didžiąją šios rūšies šiuolaikinės filosofijos tikslo dalį. Kita vertus, modernizmas paprastai vertinamas kaip kultūrinė priešingybė konservatyvesnėms realizmo idėjoms ir dažnai yra glaudžiau siejamas su tam tikrais meno stiliais ir kitais estetiniais principais.
Ankstyvoji modernioji filosofija dažnai atrodo kaip aiškiai vakarietiška filosofija, akcentuojant individą ir jo gebėjimo mąstyti ugdymą. Tik vėlesni principai atneša idėjų, kaip individas įsilieja į didesnę visuomenę ir kaip žmogaus prigimtis daro įtaką tos visuomenės struktūrai. Kad geriau suprastų šios moralės filosofijos evoliuciją, studentai, rimtai tyrinėjantys jos istoriją, dažnai suskirsto ją į skirtingus pagrindinių idėjų judėjimus, tokius kaip racionalizmas, empirizmas, marksizmas ir analitinė filosofija.
Racionalizmas – specifinė ankstyvosios moderniosios filosofijos dalis, pabrėžianti linijinio ir matematinio mąstymo svarbą; jos mokslininkai bando tęsti ten, kur nutrūksta tam tikri šiuolaikinio mokslo principai. Nusistovėjusios dedukcinio samprotavimo praktikos taip pat kyla iš racionalizmo. Empirizmas dažniausiai buvo sukurtas kaip racionalistinis kontrargumentas, nurodantis eksperimentavimo ir stebėjimo poreikį, norint pasiekti nusistovėjusias tiesas.
Vėlesnės moderniosios filosofijos šakos, tokios kaip marksizmas, paprastai siekia užmegzti ryšius tarp įgimtų žmogaus tendencijų ir poreikio žmonių grupėms dirbti, kad būtų sukurta stabili visuomenė. Analitinė filosofija prideda kalbos analizę prie logikos idėjų, prasidėjusių nuo racionalizmo ir empirizmo; jo pagrindinis principas teigia, kad kalbiniai samprotavimo elementai yra tokie pat svarbūs kaip ir samprotavimo proceso išvados.