Šiuolaikinė literatūra – tai didžiulė rašytinių kūrinių grupė, sukurta nuo konkretaus istorijos laikotarpio iki dabartinio amžiaus. Ši literatūros era apibrėžia laikotarpį, bet taip pat apibūdina tam tikrą rašymo stilių ir kokybę. Kai kas šį laikotarpį laiko postmoderniosios literatūros pratęsimu, tačiau dauguma jį vadina savo literatūros era.
Dauguma sutinka, kad šiuolaikinio rašymo era prasidėjo 1940 m. Kai kurie mokslininkai teigia, kad šis laikotarpis prasidėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir čia atsiranda eros poravimas su postmodernia literatūra. Postmodernioji era prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo, 1940-aisiais, ir tęsėsi iki septintojo dešimtmečio. Šiuolaikinis laikotarpis tęsiasi iki dabartinės dienos.
Nors dėl šio literatūrinio laikotarpio pradžios esama tam tikrų nesutarimų, didžiausias ginčas kyla dėl to, kas rašto kūrinį kvalifikuoja kaip literatūrą. Šis žodis reiškia ir poeziją, ir prozą, kur proza apima grožinės literatūros kūrinius, tokius kaip romanai ir novelės, esė ir dramos kūriniai. Šis terminas taip pat reiškia rašymo kokybę. Kad kūrinys būtų laikomas literatūra, jis turi atitikti aukščiausius rašymo standartus ir turėti ypatingą grožį bei stilių. Daugelis literatūros kūrinių tampa socialiai aktualūs ir gali daryti įtaką visuomenei.
Didžioji dalis šiuolaikinės literatūros ateina iš Vakarų autorių; tačiau šis terminas nėra anglų ar amerikiečių literatūros sinonimas ir šis literatūrinis laikotarpis gali būti taikomas rašytiems kūriniams iš bet kurios pasaulio vietos. Tiesą sakant, globalizacija atvėrė duris šiuolaikiniams kūriniams, kuriuos parašė daugelis Artimųjų Rytų, Afrikos ir Azijos literatūros veikėjų.
Į šį literatūrinį laikotarpį įtraukti žanrai apima įvairias rašymo formas, be romanų ir poezijos. Į šią kategoriją galima įtraukti „Flash“ fantastiką, apsakymus, slam poeziją, pjeses, memuarus ir autobiografijas. Negrožinė literatūra paprastai nėra priskiriama literatūrai, tačiau į šią epochą kartais patenka kūrybinės negrožinės literatūros kūriniai, kuriuose literatūrinėmis technikomis pasakojama tikra istorija.
Tipiškos šiuolaikinio laikotarpio ypatybės – tikrove pagrįstos istorijos su stipriais personažais ir įtikinama istorija. Nustatymai paprastai atitinka dabartinę ar šiuolaikinę epochą, todėl futuristiniai ir mokslinės fantastikos romanai retai patenka į šią kategoriją. Aiškiai apibrėžti, tikroviški ir labai išplėtoti personažai yra svarbūs priskiriant parašytą kūrinį kaip šiuolaikinį, o daugumoje šios kategorijos raštų yra istorijos, kurios labiau priklausomos nuo charakterio nei siužeto.
Šiuolaikinėje literatūroje būdingas kiek modernus pasakojimas, tačiau joje yra ir griežtesnės realybės. Šiuolaikiniams rašytiniams kūriniams įtakos turi klestintis gyvenimo būdas po Antrojo pasaulinio karo, tačiau ši literatūrinė klasė yra kilusi iš karo pasauliui atnešto niokojimo. Pokario galvoje suklestėjo nauja tikrovė, apimanti šiam literatūros laikotarpiui būdingą asmeninį cinizmą, nusivylimą ir nusivylimą.