Skaitmeninė atskirtis reiškia atotrūkį tarp žmonių, kurie turi nuolatinę prieigą prie technologijų (pvz., kompiuterių ir su jais susijusių funkcijų, tokių kaip galimybė prisijungti prie interneto), ir tų, kurie šios prieigos neturi. Šis terminas atsirado XX a. dešimtajame dešimtmetyje ir pradžioje jį dažnai vartojo JAV prezidento Clintono administracija, norėdama aptarti, ką būtų galima padaryti siekiant sumažinti šią spragą. Yra daug būdų, kaip pažvelgti į skaitmeninę atskirtį arba ją apsvarstyti. Tokiems žmonėms kaip prezidentas Clintonas JAV skyrė „turinčius“ ir „neturinčius“. Kiti žmonės įvertina, kaip suvokiamas atskirtis gali paveikti šalis, populiacijas ar rases.
Interneto ir kompiuterių naudojimas neabejotinai išaugo JAV, o skaitmeninė atskirtis tam tikrose populiacijose gali būti mažesnė. Tačiau išlieka faktas, kad vargingesni žmonės gali neįpirkti technologijų, o menkai finansuojamos mokyklos ne visada gali pasiūlyti savo mokiniams reguliariai naudotis technologijomis. Priešingai, mokiniai iš vidurinės ir aukštesnės klasės šeimų bei mokyklų, kurių finansavimas yra vidutinis arba puikus, gali turėti technologijų namuose ir mokykloje. Tai suteikia jiems didelių pranašumų prieš tuos, kurių namuose ir mokyklose nėra tokių pačių pasiūlymų.
Kitas susirūpinimą keliantis dalykas JAV yra tai, kaip prieiga prie technologijų gali atskirti dideles mažumų grupes nuo baltųjų. Mažesnė dalis afroamerikiečių ir ispanų piliečių reguliariai naudojasi informacinėmis technologijomis arba turi prieigą prie jo. Kadangi išmokti naudotis kompiuteriais ir naudotis žiniatinklio medžiaga yra labai daug naudos, vienas argumentas yra tas, kad dėl skaitmeninės atskirties tam tikrų socialinių grupių žmonės tam tikru mastu lieka skurdžiais ir neišmanėliais. Gerbiamasis Jesse’as Jacksonas tai pavadino savotišku apartheidu.
Kad ir kokia būtų skaitmeninė atskirtis tokiose šalyse kaip JAV ar Kanada, šių šalių ir daugumos besivystančių šalių prieigos prie technologijų skirtumai yra dar ryškesni. Netgi tokiose pramoninėse šalyse kaip Kinija turi daug mažiau žmonių, galinčių reguliariai naudotis kompiuteriais ir prisijungti prie interneto. Šiuo požiūriu skurdesnės tautos dar labiau skiriasi nuo turtingesnių, ir daugelis teigia, kad skurdesnėms tautoms prieinama informacija internetu gali padėti pagerinti gyvenimą ir panaikinti skurdą.
Šiuo tikslu yra daug labdaros ir vyriausybinių organizacijų, kurios padeda mažinti skaitmeninę atskirtį, teikdamos kompiuterius arba finansuodami kompiuterius asmenims ar švietimo įstaigoms. Jie gali išspręsti atskirtį konkrečioje šalyje, kuri taip pat vystosi. Tačiau tai gali būti problemiška. Šalyse, kuriose yra didelis skurdas, daugelis mano, kad pirmiausia reikėtų stengtis aprūpinti švarų vandenį, medicininę priežiūrą ir prireikus maistą, o ne suteikti žmonėms prieigą prie technologijų. Be to, vietovėse, kuriose nėra elektros šaltinių, skaitmeninės medžiagos gali būti gana nenaudingos, o kai kurie teigia, kad bandyti panaikinti skaitmeninę atskirtį itin neturtingose šalyse gali nepavykti tol, kol šios šalys nepasieks tam tikro gyvenimo lygio.