Nors daugelis literatūrinius kūrinius aptaria objektyviai, absoliučiai ir atsižvelgdami į tai, kaip autorius išplėtojo puslapyje pateiktas idėjas, skaitytojo atsakymo kritika sutelkta į skaitytoją ir tai, kaip jis priima literatūros kūrinį. Tam tikra prasme tai perkelia tekstą iš savarankiško egzistavimo – pavyzdžiui, fiziniuose knygos puslapiuose – ir vietoj to daroma prielaida, kad tekstas egzistuoja tik tada, kai jis skaitomas. Ši teorija literatūros kūrinius paverčia panašesniu į performanso meną, kai skaitytojo veiksmas skaitydamas ir interpretuodamas tekstą yra spektaklis. Kritikos teoretikai ir toliau plėtoja šį požiūrį, atsižvelgdami į skaitytojo prigimtį ir tai, ką jis įneša į tekstą, taip pat į skirtingus „lęšius“, per kuriuos galima žiūrėti į tekstą.
Pagrindiniai įsitikinimai
Skaitytojo atsako kritikoje skaitymo veiksmas yra tarsi dialogas tarp skaitytojo ir teksto, kuris turi prasmę tik tada, kai jiedu susijungia į pokalbį. Jis iš naujo apibrėžia teksto vaidmenį iš nepriklausomo objekto į kažką, kas gali egzistuoti tik tada, kai jis skaitomas ir sąveikauja su skaitytojo protu. Tokiu būdu skaitytojas nėra pasyvus to, ką sako tekstas, gavėjas, o imasi aktyvaus vaidmens. Tada tekstas yra katalizatorius, skatinantis skaitytojo prisiminimus ir mintis, leidžiantis susieti tekstą su asmenine patirtimi ir taip užpildyti teksto paliktas erdves. Tai leidžia teoretikams paaiškinti, kodėl žmonės gali skirtingai reaguoti ir interpretuoti tą patį tekstą.
Ši kritikos forma netgi nagrinėja atskirų žodžių ir frazių vaidmenį tekste bendraujant su skaitytoju. Siūloma, kad žodžių skleidžiami garsai ir formos arba net tai, kaip skaitytojas juos taria ar ištaria, gali iš esmės pakeisti teksto prasmę. Kai kurie skaitytojų atsakymų kritikai eina taip toli, kad analizuoja teksto frazę po frazės, kad nustatytų, kiek iš anksto nulemta skaitymo patirties, ir tada analizuoja, kaip kiekvieno skaitytojo patirtis keičia pradinę reikšmę.
Skaitytojo atsakymo kritikos metodai
Skaitytojo atsako kritika prasideda nuo to, ką formalistinė literatūros kritika vadina „afektiniu klaidingumu“ – kad skaitytojo atsakymas yra svarbus norint suprasti tekstą – ir panaudoja jį kaip dėmesio centre, artėjant prie literatūros kūrinio. Tačiau šioje kritinės teorijos mokykloje yra įvairių požiūrių; kai kurie žiūri į kūrinį iš atskiro skaitytojo požiūrio, o kiti sutelkia dėmesį į tai, kaip grupės ar bendruomenės žiūri į tekstą. Šioms kritikos mokykloms svarbu tai, ką tekstas daro su skaitytoju, ir nebūtinai pats kūrinys, autoriaus ketinimai ar socialinis, politinis ar kultūrinis kontekstas, kuriame jis buvo parašytas.
Etiketė „į skaitytoją orientuota kritika“ išpopuliarėjo, nes laikui bėgant skaitytojo patirtis ir lūkesčiai dažnai keičiasi. Be to, skaitytojas gali žiūrėti į tekstą skirtingais požiūriais ar objektyvais. Tai reiškia, kad skaitytojas gali įžvelgti savo asmeninio atsakymo vertę, kartu analizuodamas tekstą remdamasis kitu kritiniu požiūriu.
Individualūs skaitytojai
Louise Rosenblatt paprastai pripažįstama formaliai pristačiusi idėją, kad skaitytojo patirtis ir sąveika su tekstu sukuria tikrąją prasmę. Ši idėja išsivystė į tai, kas buvo žinoma kaip transakcinė skaitytojo atsako kritika. Rosenblattas teigė, kad nors skaitytojas vadovaujasi autoriaus išdėstytomis idėjomis ir žodžiais, galiausiai kiekvieno skaitytojo patirtis skaitant kūrinį iš tikrųjų suteikia jam prasmę. Kadangi kiekvienas žmogus į skaitymo operaciją įneša unikalių žinių ir įsitikinimų, tekstas skirtingiems žmonėms reikš skirtingus dalykus. Būtent tą prasmę – skaitytojo reikšmę – reikėtų įvertinti, o ne vien tik žiūrėti į autoriaus tekstą vakuume.
Kiti kritikai sutelkia dėmesį į tai, kaip skaitytojo protas yra susijęs su tekstu, vadinamoje psichologinio skaitytojo atsako kritika. Į skaitytoją žiūrima kaip į psichologinį subjektą, kurį galima studijuoti remiantis jo nesąmoningomis paskatomis, kurias iškelia jo reakcija į tekstą. Teksto skaitymas skaitytojui gali tapti kone terapine patirtimi, nes jo užmezgami ryšiai atskleidžia tiesas apie jo asmenybę.
Psichologinė skaitytojo atsako kritika daugeliu atžvilgių paskatino kitą panašią teoriją – subjektyvią skaitytojo atsako kritiką, kuri dar labiau perkelia asmeninį, psichologinį komponentą. Pagal šią teoriją manoma, kad skaitytojo teksto interpretacijai pirmiausia didelę įtaką daro asmeniniai ir psichologiniai poreikiai, o ne vadovaujamasi tekstu. Manoma, kad kiekvienas skaitymas iškelia į paviršių psichologinius simptomus, iš kurių skaitytojas gali rasti savo nesąmoningų motyvų.
Vienodas skaitytojas
Kitos skaitytojų atsakomosios kritikos mokyklos į skaitytoją žiūri ne kaip į individą, o kaip į teorinį skaitytoją. Pavyzdžiui, „numanomas skaitytojas“, kurią pristatė Wolfgangas Iseris, yra skaitytojas, kurio reikia tekstui – skaitytojas, kurį autorius įsivaizduoja rašydamas ir kuriam rašo. Šis skaitytojas vadovaujasi tekstu, kuriame yra spragų, skirtų skaitytojui užpildyti, paaiškinti ir užmegzti ryšius tekste. Skaitytojas galiausiai kuria prasmę remdamasis ne tik tuo, kas yra tekste, bet ir tuo, ką tekstas išprovokavo jo viduje. Teoretikas Stanley Fishas pristatė tai, ką jis vadino „informuotu skaitytoju“, kuris į skaitymo patirtį atneša ankstesnes, bendras žinias.
Socialinio skaitytojo atsakymas
Socialinio skaitytojo atsako kritika sutelkia dėmesį į „interpretuojančias bendruomenes“ – grupes, kurios turi bendrų įsitikinimų ir vertybių – ir kaip šios grupės naudoja tam tikras strategijas, turinčias įtakos tekstui ir jų skaitymo elgsenai. Tai grupė, kuri tada nustato, kokia yra priimtina teksto interpretacija, o prasmė yra nesvarbu, ką grupė sako. Pavyzdžiui, knygų klubas ar kolegijos studentų grupė, remdamiesi savo kultūriniais ir grupiniais įsitikinimais, paprastai susitars dėl galutinės teksto prasmės.
Kaip socialinės teorijos išplėtimas, šios panašiai mąstančios grupės taip pat gali prieiti ir žiūrėti į tekstą iš skirtingų objektyvų. Jei grupė mano, kad tam tikri elementai yra svarbesni už kitus, ji gali nagrinėti tekstą šiuo konkrečiu požiūriu arba objektyvu. Pavyzdžiui, feministinės literatūros kritikės gali sutelkti dėmesį į moteriškus rašto elementus, o naujieji istorikai gali sutelkti dėmesį į kultūrą ir epochą, kurioje tekstas skaitomas.
Argumentai prieš skaitytojo atsakymų kritiką apskritai
Dažnai teigiama, kad skaitytojo atsako kritika leidžia bet kokią teksto interpretaciją laikyti galiojančia ir dėl to gali nuvertinti teksto turinį. Kiti teigia, kad tekstas visiškai ignoruojamas arba kad neįmanoma tinkamai interpretuoti teksto neatsižvelgiant į kultūrą ar epochą, kurioje jis parašytas. Be to, didesnis skundas yra tas, kad šios teorijos neleidžia tekstu plėsti skaitytojo žinių ir patirties.