Skausmo sutrikimas yra somatoforminis sutrikimas, ty fiziniai skausmo simptomai yra tikri, bet turi psichologinį pagrindą. Skausmas yra netyčinis ir nesusijęs su piktnaudžiavimu medžiagomis ar kitu psichikos sutrikimu. Simptomai yra susiję su sveikatos būkle, o asmuo fiziškai jaučia skausmą, tačiau nenustatyta sveikatos būklės, kuri galėtų paaiškinti skausmą. Tokie sutrikimai sukelia skausmą, kuris yra pakankamai stiprus, kad sutrikdytų kasdienį gyvenimą.
Pagrindinis skausmo sutrikimo simptomas yra stiprus skausmas vienoje ar keliose viso kūno vietose. Šis skausmas sukelia didelį kančią ir trukdo normaliai kasdieninei veiklai. Nors kenčiančiam skausmas yra tikras, jo atsiradimas ir sunkumas yra tik psichologiniai.
Esant fiktyviems sutrikimams ir piktnaudžiavimui, pacientas klastoja arba padidina diskomforto laipsnį. Taip nėra skausmo sutrikimo atveju, kai skausmo jausmas yra tikras ir pacientas ne tik apsimeta, kad kenčia. Skausmo sutrikimas nėra tinkama diagnozė, jei pacientas jaučia skausmą dėl nustatytos sveikatos būklės. Susijusi diagnozė, panikos sutrikimas, susijęs ir su psichologiniais veiksniais, ir su bendra sveikatos būkle, pripažįsta, kad skausmas gali būti tam tikru mastu susietas su sveikatos būkle. Šiuo atveju skausmas kyla dėl ligos ar sužalojimo, nors jo atsiradimas, stiprumas ir gebėjimas jį išlaikyti daugiausia kontroliuojami psichologiškai.
Abiem atvejais skausmo sutrikimas nurodomas kaip ūmus arba lėtinis. Ūminiai simptomai yra tie, kurie trunka mažiau nei šešis mėnesius, o lėtiniai simptomai tęsiasi šešis mėnesius ar ilgiau. Su skausmo sutrikimu susijęs diskomfortas neapsiriboja viena kūno vieta ar konkrečia žmonių grupe. Bet kokio amžiaus vaikai ir suaugusieji yra vienodai jautrūs.
Keletas veiksnių vaidina svarbų vaidmenį žmogaus gebėjimui atsigauti po skausmo sutrikimo. Sergantysis turi sugebėti atpažinti skausmą kaip psichologinį ir tęsti įprastą kasdienę veiklą taip, tarsi skausmo nebūtų. Kartu atsirandančių psichikos sutrikimų gydymas ir adaptyvioji terapija taip pat būtini sveikstant. Žmonės, kurie patiria nuolatinius lėtinius simptomus keliose vietose ir intensyviau, yra mažiau linkę visiškai pasveikti. Kiekvienas, patiriantis lėtinį skausmą, kurio priežastis nėra liga ar sužalojimas, ypač jei stiprus skausmas trukdo atlikti kasdienę veiklą, pvz., darbą ar mokyklą, turėtų kreiptis į apmokytą terapeutą dėl gydymo galimybių.