Finansų pasaulyje terminas „skėtinis fondas“ turi du skirtingus apibrėžimus. Kai kuriais atvejais tai reiškia pensijų fondą, kuris moka pensijas darbuotojams, dirbantiems keliose įmonėse. Kitose šalyse tai yra investicinių fondų tipas, į kurį asmenys gali investuoti ir kuriame yra įvairių subfondų. Kiekvienas fondas turi savo ypatybes ir savo valdymo komandą, o bendra fondo struktūra leidžia investuotojams lengvai pervesti savo pinigus iš vieno subfondo į kitą.
Pensijų skėtinį fondą dažniausiai kuria grupė smulkių darbdavių, kurie neturi pakankamai darbuotojų, kad galėtų patys susikurti didelį pensijų fondą. Kiekviena įmonė įmokas į pensijų fondą ima iš savo darbuotojų. Tada įmonės sujungia lėšas, visas jas kontroliuodamos vienam pensijų fondo valdytojui. Valdytojas investuoja lėšas į vieną portfelį ir generuoja grąžą. Kai į fondą įmokėję darbuotojai pradeda rinkti pensijų įmokas, jos visos daromos iš šio fondo.
Įmonių formavimo skėtinį fondą, o ne mažų pensijų fondų individualaus valdymo pranašumas yra tas, kad sujungus įmokas pensijų fondo valdytojas gali investuoti didesniu mastu. Daugelyje finansų rinkų yra nustatyti minimalūs investicijų limitai, todėl smulkesniems investuotojams jos gali būti nepasiekiamos. Net jei mažesnis investicijų fondas galėjo atitikti tam tikros rinkos limitus, didesnis investicijų fondas vienu metu gali atitikti daugiau limitų, todėl pensijų fondo valdytojas gali labiau diversifikuoti portfelį. Didesnis didesnių investicinių fondų lankstumas gali padėti valdytojui gauti didesnę grąžą.
Investicinis fondas, valdomas kaip skėtinis fondas, dar vadinamas fondų fondu, susideda iš kelių mažesnių fondų, vadinamų subfondais. Jie gali būti orientuoti į skirtingas rinkas arba turėti skirtingas investavimo strategijas. Paprastai kiekvienas iš jų turi atskirą valdymo komandą, kuri prižiūri to subfondo pinigų investavimą. Skėtinio fondo investuotojai pasirenka, kaip paskirstyti savo akcijas įvairiems subfondams.
Investuotojas gali pasirinkti investuoti į skėtinį investicinį fondą, jei nori didesnio lankstumo investuodamas su minimaliomis sandorio išlaidomis. Jis gali nurodyti fondui perkelti jo akcijas iš vieno subfondo į kitą, o ne parduoti vieno fondo akcijas ir pirkti kito fondo akcijas. Tai patogu investuotojui, jis gali keisti investavimo strategiją, likdamas jam pažįstamame valdymo subjekte. Šio metodo trūkumas yra tas, kad jis gali paskatinti investuotojus per didelę savo investicijų portfelio dalį valdyti vienam subjektui.