Skiepijimo teorija yra socialinės psichologijos teorija, kuri paaiškina, kaip ir kodėl žmonės stiprina savo įsitikinimus ir nuostatas, kad išlaikytų juos ilgalaikėje perspektyvoje. Šią koncepciją šeštajame dešimtmetyje sukūrė socialinis psichologas Williamas J. McGuire’as, besidomintis Korėjos karo pasekmėmis, kai keli karo belaisviai nusprendė likti su savo pagrobėjais. Populiari nuomonė rodo, kad jiems buvo išplautos smegenys, o tai paskatino mokslininkų susidomėjimą išsiaiškinti, kaip būtų galima išvengti tokių situacijų ateityje.
Pagal šią teoriją žmonės, kurie iš anksto susiduria su silpnomis kontrargumentų versijomis, gali pradėti kurti nuo jų gynybą. Išgirdę prieštaravimą savo įsitikinimams, žmonės turi galimybę suformuluoti naujus argumentus, pagrindžiančius ir sustiprinančius savo požiūrį. Panašiai kaip skiepijimas, skiepijimo teorija veikia tuo, kad subjektams kyla lengvas grėsmės variantas. Kai iškyla reali grėsmė, kūnas ar protas jau yra pasirengę su ja susidoroti.
McGuire’as manė, kad norint, kad skiepų teorija veiktų, neužtenka vien pateikti žmonėms kontrargumentų. Jie taip pat turėjo turėti kažką pavojaus, kuris paskatintų juos reaguoti į šiuos argumentus. Sukūrus tam tikrą riziką susidariusioje situacijoje, žmonės galėtų išsiugdyti tvirtesnius įsitikinimus ir nuostatas, kurių ateityje neaplenktų stipresni argumentai. Rizika gali būti tokia paprasta, kaip įspėjimas, kad tiriamasis netrukus išgirs kontrargumentus ir turėtų jiems pasiruošti.
Skiepijimo teorijos samprata vaidina svarbų vaidmenį nuo reklamos iki retorikos. Silpnų argumentų poveikis, siekiant paruošti žmones stipresniems, gali padėti jiems sukurti aiškesnius ir sudėtingesnius argumentus apsiginti. Tai galima pastebėti tokiose aplinkose kaip debatų pamokos, kur mokiniai gali būti skatinami ginčytis įvairiomis pusėmis treniruojantis diskusijoms. Kai jie iš tikrųjų yra konkurencinėje aplinkoje, jie žino, ką gali pasakyti kita pusė, ir yra pasirengę išlaikyti savo poziciją.
Ši koncepcija netgi atlieka svarbų vaidmenį medicinos praktikoje. Tyrėjai tiria skiepų teoriją, kad sužinotų daugiau apie tai, kaip pacientai formuoja ir palaiko požiūrį, kai kurie iš jų gali pakenkti jų sveikatai. Ši informacija gali padėti nustatyti geriausią būdą atremti šį požiūrį. Pacientams, kurių požiūris gali būti naudingas ir nėra labai tvirtai įsišaknijęs, skiepijimas diskusijose su priežiūros paslaugų teikėjais gali padėti pacientams pasiruošti rimtesniems ginčams realiame pasaulyje, kad jie ir toliau priimtų teigiamus sveikatos sprendimus.