Skraidantis kontraforsas – tai architektūrinės atramos tipas, skirtas atlaikyti stogo ar skliautinių lubų apkrovą ir užtikrinti, kad būtų išsaugotas architektūrinis konstrukcijos vientisumas. Įvairių formų skraidantis kontraforsas buvo naudojamas architektūroje dar graikų ir romėnų laikais, tačiau šis unikalus architektūrinis bruožas iš tikrųjų išryškėjo XII amžiuje, kai suklestėjo pagal gotikinės architektūros dizaino tendencijas. Norėdami pamatyti klasikinį skraidančių kontraforsų pavyzdį, iškelkite Paryžiaus Dievo Motinos, garsiosios prancūzų bažnyčios, kurioje yra keletas nuostabių skraidančių kontraforsų, vaizdą.
Atrama yra bet kokia architektūrinė atrama, kuri perkelia svorį nuo sienų į tvirtą stulpą. Atlaikydami didžiąją dalį svorio ir mažindami sienų spaudimą, atramos atlaisvina sienas įdomesniems dalykams, pvz., grotelėms ir langams. Be atramos siena su dideliais langais ar puošniomis grotelėmis gali sugriūti dėl sunkaus stogo ir lubų įtempimo; kaip galima įsivaizduoti, architektai kontraforsą išrado gana anksti.
Tai, kas išskiria skraidantį kontraforsą nuo įprastų kontraforsų, yra tai, kad jis tiesiogine prasme skrenda oru; kontraforsas pagamintas pastatant arką, jungiančią standartinį stulpo tipo kontraforsą su stogu. Iš pradžių šios mūrinės arkos buvo paslėptos, tačiau gotikinėje architektūroje jos tapo laisvai stovinčios, leidžiančios žmonėms jas aiškiai matyti. Kai kuriais atvejais keli skraidantys kontraforsai iš tikrųjų buvo sukrauti vienas ant kito, kad atlaikytų ypač sunkią konstrukciją.
Laisvai stovinčių skraidančių kontraforsų sukūrimas viduramžiais leido luboms pakilti. Klasikiniai didžiuliai vitražai, kurie daugeliui asocijuojasi su šiuo laikotarpiu, taip pat neegzistuotų be skraidančio kontraforso, todėl šie architektūriniai bruožai taip išgarsėjo. Beje, jie taip pat žinomi kaip lankiniai.
Priklausomai nuo dizainerio, skraidantis kontraforsas gali būti paliktas paprastas arba papuoštas įmantriais akmens dirbiniais ir skulptūromis. Kai kurie buvo uždengti gargoilais, baisiais akmeniniais padarais su paslėptais vandens snapeliais, kurie skatino nutekėjimą. Kontraforsų ir jų remiamų konstrukcijų statybos procesas buvo gana sudėtingas, nes kiekvienas akmens gabalas turėjo būti išpjautas atskirai, o mūrą buvo svarbu kietinti lėtai, kad užbaigus konstrukciją jis laikytųsi. Paprastai žmonės ant žemės statydavo skraidančius kontraforsus, o paskui pakeldavo juos į vietą – tai subtili ir labai pavojinga užduotis.