Jei gyvenate kokioje nors didelėje miesto vietovėje, greičiausiai žinote, koks nusivylimas dėl ilgų kelionių į darbą ir atgal, aklavietės ir papildomo laiko, kad pasiektumėte beveik bet kur. Tikriausiai net sėdėjote greitkelyje ir norėjote, kad jūsų automobilis pakiltų ir tiesiog nuskristų per eismą nuo buferio iki buferio. Paul S. Moller, mokslų daktaras ir UC Davis aeronautikos inžinerijos programos įkūrėjas, praleido 40 metų. Jis sukonstravo veikiantį skraidantį automobilį.
„Moller’s M400 Skycar“ gali būti šiek tiek brangus – nuo 3.5 iki 5 mln. Tikimasi, kad padidėjus paklausai, išlaidos sumažės iki pagrįstų 60–80 tūkstančių USD.
„Skycar“ gali duoti 350 mylių per valandą (apie 563 km/h) greičiu, nuvažiuodamas 28 mylias (apie 45 km) iki galono. Tai asmeninė vertikalaus kilimo ir tūpimo (VTOL) transporto priemonė, galinti sutrumpinti valandos kelionę į darbą ir atgal iki kelių minučių. Jis gali veikti naudojant benziną, dyzeliną ar alkoholį, todėl yra universalus ir pritaikomas bet kokiam degalų šaltiniui, kurį galima lengvai gauti, be to, tai mažai teršianti transporto priemonė. Rotaciniai varikliai yra maži, lengvi ir našūs, juose yra nedaug judančių dalių, todėl jiems reikia mažai priežiūros. Varikliai sukasi žemyn, kad kiltų vertikaliai, tada plokštuma, kad būtų galima stumti pirmyn arba atgal. Visos sistemos yra perteklinės siekiant maksimalios saugos, įskaitant hidrauliką, kompiuterines sistemas ir variklius. Be to, ši transporto priemonė gali tilpti vieno automobilio garaže arba standartinėje stovėjimo vietoje, skirtoje bet kokiai transporto priemonei.
Tačiau yra keletas trūkumų. „Skycar“ su trimis ratais yra legalus gatvėje, tačiau skirtas trumpiems žygiams keliuose iki 35 mylių per valandą (apie 56 km/h). Kilimo ir tūpimo metu transporto priemonė skleidžia didelį triukšmą, todėl būtina naudoti vertiportus – skirtas asmeniniams VTOL laivams nusileisti ir kilti. Idėja yra tokia, kad savininkas nuvažiuotų į netoliese esantį vertiportą, o tada pakiltų į darbą. Transporto priemonė važiuotų į kitą vertiportą, esantį netoli paskirties taško, tada važiuotų į tikrąjį tikslą. Ir atvirkščiai, didelės įmonės gali pasistatyti savo stogo vertiportus, leidžiančius darbuotojams nusileisti ir pastatyti automobilį. Paskata tokiai konstrukcijai būtų didelė, nes vertiport nereikalauja daug daugiau nei mažo, plokščio, kieto paviršiaus ir, pavyzdžiui, prieigos prie automobilių stovėjimo aikštelės ar sandėliavimo konstrukcijos.
„Skycar“ vairuotojas turės gauti „motorinio keltuvo“ piloto licenciją FAA „normalaus galios keltuvo“ kategorijoje. Be to, jis turi tik du paprastus valdiklius, kuriuos pilotas naudoja, kad praneštų labai pažangiai kompiuterinei sistemai, kokius manevrus jis nori atlikti. Kompiuteris atlieka tikrąjį skrydį, o ši autopiloto sistema yra paremta pertekliumi, siekiant užtikrinti saugumą.
FAA tariamai kuria sistemą, skirtą asmeniniams skrydžiams valdyti, panašiai kaip jie valdo viešuosius orlaivius. Taip būtų išvengta nelaimingų atsitikimų, kurie gali atrodyti neišvengiami, jei žmonės asmeniškai skristų per dangų į darbą. Vietoj to, pilotas laikosi kurso, o FAA grįžta į „Skycar“ kompiuterizuotą sistemą su skrydžio planu, kurio jis laikysis, kad pasiektų tikslą.
Vėlesnėse kartose Moller įsivaizduoja oro taksi be vairuotojų, kurie tiesiog reaguoja į išsiuntimo skambučius ir per paprastą sąsają nuveža keleivius ten, kur jie nori. Šiose vėlesnėse kartose piloto licencijos nereikės.
Manoma, kad asmeninio VTOL aparato sukurti neįmanoma dėl būdingų tokiai transporto priemonei reikalingos fizikos problemų. Dėl to „Skycar“ yra unikalus tarp daugybės siūlomų skraidančių automobilių, kurių daugeliui reikia kilimo ir tūpimo takų ir jie skraido labiau kaip fiksuotų sparnų orlaiviai, o ne sraigtasparniai. Tobulėjant dizainui, siekiant sumažinti variklio keliamą triukšmą kylant ir leidžiantis, vertiports gali būti nereikalingas, o spontaniškas pakilimas ir tūpimas gali būti leidžiamas miesto zonose.
Tokio tipo skraidantys automobiliai turi tiek daug ekonominių ir aplinkosaugos pranašumų, kad beveik neįmanoma pervertinti įperkamo ir saugaus modelio poveikio, ypač miesto vietovėse. Didžiąją dalį eismo taršos sukelia tuščiąja eiga arba mažu greičiu važiuojantys automobiliai. „Skycar“ didžiąją kelionės laiko dalį praleistų dideliu greičiu ir degtų daug švariau. Jie sumažintų spūstis ir nereikėtų brangios infrastruktūros. Netgi kaimynystėje esantis laukas galėtų būti paskirtas vertiportas. Jie taip pat veikia su alternatyviais degalų šaltiniais, tokiais kaip švariai degantis alkoholis.
Skraidantys automobiliai leistų šeimoms gyventi ten, kur jos nori, toliau nuo miesto darbo centrų įperkamesnėse vietovėse, įskaitant kaimo vietoves. Tačiau „Skycar“ nereikės naujų kelių ar greitkelių sistemų, kad būtų galima asfaltuoti žemę. Aplinka būtų išsaugota. Be to, dabartinės greitkelių sistemos ilgainiui mažiau susidėvėtų ir sutaupytų pinigų infrastruktūros remontui. Taip pat būtų įmanoma dalytis važiavimu, nes bet kuri kelionės vieta būtų vos kelios minutės kelio, o po ilgos darbo dienos niekam nereikėtų važiuoti. Ši transporto priemonė atveria duris įsidarbinimui ir kitose valstijose, o net valandos kelionė į darbą ir atgal gali būti gerai praleista dirbant, o autopilotas nuveža keleivį į tikslą. Proporcingai sumažėtų eismo įvykių, taip pat nelaimingų atsitikimų dėl vairavimo išgėrus ar nuovargio tikimybė.
Ekonomikai taip pat būtų naudingas toks skraidantis automobilis kaip „Skycar“. Prekybos centrai, restoranai ir visų rūšių įmonės džiaugtųsi nevietiniu eismu, nes net 100 km nuvažiuoti vakarienei truktų vos 161 minučių. Daug gyvybių būtų galima išgelbėti, nes ligoninės būtų arti. Tikėtina, kad specializuoti „Skycar“ automobiliai taip pat bus naudojami avarinėms ir karinėms reikmėms.