Šlapimo pūslės rezekcija yra chirurginė procedūra, atliekama siekiant pašalinti vėžinius navikus arba įtartinas audinių mases iš šlapimo pūslės vidaus. Operacija taip pat gali būti naudojama norint nupjauti dalį arba visą šlapimo pūslę, kuri buvo smarkiai ir visam laikui pažeista. Šlapimo pūslės rezekcija dažniausiai atliekama per šlaplę naudojant endoskopinę kamerą, vadinamą citoskopu, todėl chirurginių pjūvių nereikia. Procedūra kelia mažai rizikos ir turi didelį sėkmės procentą.
Prieš svarstydamas šlapimo pūslės rezekciją, urologas paprastai atlieka daugybę tyrimų, kad nustatytų vėžio ar kitos didelės šlapimo pūslės problemos tikimybę. Kraujo ir šlapimo mėginiai analizuojami siekiant patikrinti, ar nėra infekcijos, autoimuninių sutrikimų ar neįprastos baltymų ar druskos koncentracijos. Kompiuterinės tomografijos (KT) skenavimas ir ultragarsas dažnai naudojami ieškant fizinės organo pažeidimo požymių. Jei neaišku, ar navikas yra, ar ne, šlapimo pūslės rezekcija gali būti atliekama ir kaip diagnostinė, ir kaip gydomoji operacija.
Dauguma šlapimo pūslės rezekcijos procedūrų atliekamos stacionariose ligoninėse, vadovaujant specialiai apmokytam urologui. Prieš procedūrą pacientui suteikiama bendroji anestezija ir vietinės nutirpimo priemonės, kad būtų išvengta raumenų susitraukimų. Ilgas plonas optinio pluošto citoskopas įkišamas į šlaplę ir nukreipiamas į šlapimo pūslės vidų. Chirurgas naudoja kamerą, kad nustatytų navikus ir pažeidimus bei apžiūrėtų aplinkinių audinių pažeidimus.
Naudodamas citoskopą, chirurgas gali manipuliuoti lazeriniu pjovimo įtaisu arba tiksliu skalpeliu, kad atsargiai pašalintų audinio gabalėlį ir ištrauktų jį iš šlaplės. Jei rezekcijos operacija atliekama diagnostikos tikslais, mėginys gali būti siunčiamas į laboratoriją, kad būtų nustatyta, ar tai vėžys. Kai chirurgas jau žino, kad vėžys egzistuoja, procedūra tęsiama tol, kol pašalinamas visas navikas. Prieš išimant citoskopą šlapimo pūslės sienelės apžiūrimos ir prireikus taisomos.
Po operacijos pacientas perkeliamas į sveikimo kambarį, kur slaugytojos įsitikina, kad anestezija praeina tinkamai. Atliekamas ultragarsas ir kompiuterinė tomografija, siekiant įsitikinti, kad šlapimo pūslė nepažeista ir nėra patinusi. Yra nedidelė vidinio kraujavimo ir šlapimo takų infekcijų rizika, kuri atitinkamai gydoma ligoninėje. Daugumai pacientų, kurie pradeda jaustis geriau, leidžiama palikti ligoninę per vieną ar keturias dienas. Paskesnis vizitas per pirmąjį pasveikimo mėnesį gali nustatyti, ar navikas buvo visiškai išnaikintas ir ar reikia papildomų operacijų.