Šlaplės susiaurėjimas yra būklė, kai randuota ar uždegusi šlaplė tampa per siaura, kad būtų veiksmingai pašalintas šlapimas iš organizmo. Suvaržymus gali sukelti daugybė veiksnių, įskaitant infekcijas, tiesiogines traumas ir chirurgines procedūras. Liga dažniausiai paveikia vaisingo amžiaus vyrus, nors kartais striktūros pastebimos ir moterims bei vaikams. Daugeliu atvejų urologai gali palengvinti procedūrą, skirtą rankiniu būdu išplėsti šlaplę medicininiu balionu. Esant stipriam susiaurėjimui, gali prireikti invazinės operacijos.
Dažniausios šlaplės susiaurėjimo priežastys yra kirkšnies srities trauma ir chirurginės procedūros dėl kitų ligų. Lytiniu keliu plintančios infekcijos, navikai ir įgimtos deformacijos taip pat gali sukelti šlaplės susiaurėjimą. Įtrūkimai paprastai atsiranda, kai nedidelėje šlaplės dalyje susidaro randų audinys. Susitraukimas dažniausiai įvyksta netoli varpos galo arba makšties angos, nors gali susidaryti susiaurėjimas arčiau šlapimo pūslės. Retai gali būti suspausta dauguma arba visas šlaplės vamzdelis.
Šlaplės susiaurėjimo simptomai gali skirtis priklausomai nuo susiaurėjimo sunkumo ir tikslios vietos. Dauguma žmonių patiria sumažėjusį šlapimo išsiskyrimą ir dažną norą šlapintis. Asmuo gali jausti aštrius skausmus šlapinantis arba nuobodus, siauras skausmas dubens srityje ir apatinėje pilvo dalyje. Varpa gali išsipūsti, šlapime ir spermoje gali būti kraujo. Asmuo, pajutęs bet kokius galimus šlaplės susiaurėjimo simptomus, turėtų nedelsiant kreiptis į gydytoją, kad išvengtų galimų rimtų komplikacijų, tokių kaip inkstų ar šlapimo pūslės infekcijos.
Urologas paprastai gali diagnozuoti šlaplės susiaurėjimą, į šlaplės angą įdėdamas įrankį, vadinamą citoskopu. Citoskopas yra mažas vamzdelis su kamera, kuri perduoda vaizdus į kompiuterio ekraną, todėl gydytojas gali tiksliai nustatyti randų ir susiaurėjimo vietą. Urologas gali nuspręsti paimti šlapimo, spermos ar audinių mėginius laboratoriniams tyrimams, siekiant patikrinti, ar nėra virusinių ar bakterinių infekcijų. Nustačius tikslią diagnozę, gydytojas gali paaiškinti įvairias gydymo galimybes.
Dažniausia susiaurėjimo mažinimo procedūra vadinama šlaplės išsiplėtimu. Urologas į šlaplę įkiša balioną ir lėtai jį pripučia, taip paskleisdamas vamzdelio sieneles. Kai balionas išleidžiamas ir pašalinamas, šlaplė paprastai išlaiko platesnę formą. Dėl pasikartojančios striktūros gali prireikti dažnų išsiplėtimų, atliekamų urologo kabinete arba namuose, naudojant specializuotą gydytojo pateiktą rinkinį.
Urologas gali nuspręsti, kad chirurgija yra geriausias pasirinkimas ilgai ar sunkiai susiaurėjus. Chirurgijos specialistas paprastai gali išspręsti susiaurėjimą skalpeliu pašalindamas randų audinį, stengdamasis nepažeisti aplinkinių audinių. Jei ekscizijos operacija nepavyksta, į šlaplę gali tekti įdėti nuolatinį stentą. Pacientams gali tekti naudoti kateterius keletą dienų po operacijos ir reguliariai lankytis pas urologą, kad būtų galima stebėti sveikimą. Gydymo metu dauguma žmonių visiškai pasveiksta maždaug per vienerius metus.