Šliaužiantys čiobreliai yra kvapioji žolė, dažnai naudojama sodui suteikti spalvos arba recepto skonio. Iš pradžių augęs Viduržemio jūros Europoje, jo universalumas užtikrino, kad jis bus eksportuojamas, o dabar auga visame pasaulyje. Skirtingai nuo paprastojo čiobrelio, kuris auga vertikaliai ir yra maždaug 12 colių (30.5 cm) aukščio, šliaužiantis čiobrelis lieka žemai iki žemės, paprastai būna 2–4 colių (5.1–10.2 cm) aukščio. Užuot augęs aukštyn, jis išsiskleidžia, kad padengtų 18 colių (45.7 cm) arba kai kuriais atvejais net didesnį plotą, todėl tai yra idealus pasirinkimas žemės dangai.
Šliaužiantis čiobrelis, kaip žemę dengiantis augalas, yra tvirtas, mažai priežiūros reikalaujantis pasirinkimas, galintis klestėti įvairiose klimato sąlygose ir esant įvairaus laipsnio saulės šviesai. Jis išlieka žalias ištisus metus ir išaugina rausvus žiedus, kurie žydi per vasarą. Šliaužiančio čiobrelio žemas profilis reiškia, kad jo nereikia pjauti ar karpyti, o dėl gebėjimo išgyventi reguliarų pėsčiųjų eismą, jis dažnai naudojamas užpildyti tarpą tarp trinkelių. Tai taip pat yra įprastas kraštovaizdžio bruožas, dažnai dedamas į priekinį planą arba užpildo tarpus tarp didesnių augalų.
Nors šliaužiantis čiobrelis naudojamas kulinarijoje rečiau nei paprastasis čiobrelis, jis yra žolė ir gali būti naudojamas gaminant maistą. Čiobreliai gali būti naudojami švieži arba džiovinti įvairiems patiekalams pagardinti ir yra esminis gaminimo stilių elementas visame pasaulyje. Bitės taip pat mėgsta čiobrelius, o medus, pagamintas iš čiobrelių nektaro, turi savitą skonį.
Čiobreliai taip pat yra vienas iš anksčiausiai užregistruotų vaistažolių preparatų, kurie yra labai svarbūs tradicijose, mituose ir folklore. Senovės egiptiečiai vaistažolę naudojo galvos skausmui ir košmarams gydyti nuo 1600 m. pr. Kr. Senovės graikai tikėjo, kad čiobreliai turi valomųjų savybių, ir naudojo juos savo šventyklose. Kai kurios legendos siūlė ryšį tarp čiobrelių ir pasakų pasaulio – sąsają Williamas Shakespeare’as įtraukė į „Vasarvidžio nakties sapną“.
Šiuolaikiniais laikais čiobreliai išlaiko savo gydomąjį vardą. Kaip antiseptiką iš šliaužiančių čiobrelių galima pasidaryti arbatą gerklės skausmui gydyti arba naudoti lokaliai įpjovimams ir įbrėžimams dezinfekuoti. Čiobreliai taip pat turi atsikosėjimą skatinančių savybių, todėl yra naudingi gydant slogą. Jis taip pat buvo naudojamas kokliušo, pilvo dieglių ir bronchito gydymui. Teigiama, kad vidurių pūtimą ir virškinimo sutrikimus taip pat palengvina čiobreliai. Žinoma, prieš gydant bet kokią rimtą ligą, reikia kreiptis į profesionalų gydytoją.