Sliekų šeimai priklauso kelios skirtingos bestuburių rūšys, gyvenančios daugumoje pasaulio dalių. Šie gyvūnai gali labai skirtis pagal dydį, kai kurie gali būti iki pusės colio (apie centimetro), o kiti – daugiau nei 20 pėdų ilgio (apie 6 metrai). Paprastai jie yra rusvos spalvos, o kūnai suskirstyti į segmentus, kurie susitraukia ir atsipalaiduoja, kad sukeltų paprastą judėjimą. Žinoma, kad sliekų šeimos gyvūnai valgo maistines medžiagas, likusias irstant dirvoje augalinei medžiagai, ir dauguma mokslininkų mano, kad jos yra labai svarbios ekosistemai. Sliekai paprastai yra akli ir kurtieji, tačiau jų oda yra padengta ląstelėmis, kurios leidžia jiems pajusti dirvožemio skonį ir aptikti šviesą.
Visi sliekai paprastai turi abiejų lyčių reprodukcines dalis. Tai reiškia, kad jos gali gaminti ir spermatozoidus, ir kiaušinėlius, o poruojantis abi kirmėlės susilaukia atskirų palikuonių. Sliekų poravimosi procesas paprastai apima, kad kirminai susipainioja vienas su kitu ir išskiria gleives, kurios leidžia kiekvienam kirminui absorbuoti kito spermą. Po to kirminai paprastai naudoja spermą, kad apvaisintų kiaušinėlius savo kūne. Šie kiaušinėliai išsiskiria gleivių žieduose, kurie susidaro kiekvieno kirmino kūno išorėje ir galiausiai nukrenta ant žemės, kur tampa apsauginiais apvalkalais.
Sliekų šeimos gyvūnai nuolat rausiasi į žemę ir eidami ėda žemę. Tai paprastai palieka kempinę primenančią tunelių seriją, dėl kurios vanduo gali lengviau patekti į augalų šaknis. Tai taip pat sumaišo dirvą, o tai gali būti naudinga augalų gyvenimui. Manoma, kad išmatos, susidarančios kirminams valgant, yra gera trąša, todėl daugelis ūkininkų savo žemėje sąmoningai augina stiprią sliekų populiaciją. Taip pat yra žmonių, kurie sliekus augina vien tam, kad surinktų jų išmatas ir parduotų jas kaip trąšas.
Sliekams išgyventi reikia tik drėgnos dirvos ir šiltos temperatūros. Jie yra šaltakraujai, todėl negali išgyventi vietose, kur temperatūra yra per didelė. Jiems taip pat paprastai reikia tam tikro drėgmės kiekio, o jei jie per daug išdžius, jie mirs. Sliekų šeimos gyvūnai taip pat turi nemažai natūralių priešų. Pavyzdžiui, kai kurios paukščių rūšys valgo sliekus kaip pagrindinį maisto šaltinį, o šių paukščių regėjimas dažnai turi specialių pritaikymų, leidžiančių aptikti sliekų judėjimą po paviršiumi.