Smegenėlių ataksija reiškia nesugebėjimą kontroliuoti tam tikrų savanoriškų raumenų judesių, tokių kaip vaikščiojimas, rašymas ar kalbėjimas. Paprastai tai yra smegenėlių, smegenų srities, kuri koordinuoja motorinius judesius, pažeidimo ar trūkumo simptomas. Motorinės kontrolės praradimas, susijęs su smegenėlių ataksija, gali svyruoti nuo lengvų, nedažnų sunkumų iki lėtinio drebėjimo ir spazmų. Ši būklė dažniausiai pastebima mažiems vaikams, kurie turi paveldimų trūkumų, nors ligos ir sužalojimai, įgyti vėliau gyvenime, taip pat gali sukelti simptomus. Daugumai žmonių, kuriems diagnozuota ataksija, reikia vartoti vaistus ir dalyvauti fizinės terapijos sesijose, kad padėtų jiems valdyti savo būklę.
Ataksija gali atsirasti dėl bet kokio aplinkos ar genetinio veiksnio, kuris veikia smegenis. Sunkios virusinės infekcijos, nepageidaujamos vaistų reakcijos, galvos traumos ir insultai gali sukelti smegenėlių sutrikimus, taip pat įgimtas deformacijas ar paveldimus sutrikimus, tokius kaip cerebrinis paralyžius ar išsėtinė sklerozė. Genetinės būklės formos dažniausiai pastebimos kūdikystėje arba ankstyvoje vaikystėje, o įgyta smegenėlių ataksija gali pasireikšti bet kuriame amžiuje.
Su smegenėlių ataksija susijusių problemų tipas ir sunkumas priklauso nuo pagrindinės priežasties, tačiau dauguma sergančių žmonių patiria tam tikrų sunkumų atliekant smulkiosios motorikos judesius. Asmuo gali nesugebėti valdyti objekto, pvz., rašiklio ar šakutės, arba jam gali būti sunku atsistoti, nesvyruodamas iš vienos pusės į kitą. Kai kuriems asmenims atsiranda kalbėjimo ir rijimo problemų, todėl jie gali nesugebėti kontroliuoti savo regėjimo krypties.
Gydytojai paprastai gali diagnozuoti ataksiją įvertinę simptomus ir atlikę fizinius tyrimus, tačiau norint patvirtinti smegenėlių anomalijas, dažnai reikia atlikti papildomus tyrimus. Neurologas gali paimti kraujo ir smegenų skysčio mėginius, kad nustatytų tam tikras ligas, autoimunines ligas ir toksinus. Jis taip pat gali atlikti kompiuterinę tomografiją arba magnetinio rezonanso tyrimą, kad nustatytų tikrus smegenėlių pažeidimus. Patvirtinęs diagnozę, gydytojas gali atlikti judėjimo ir atminties testų seriją, kad nustatytų simptomų sunkumą.
Smegenėlių ataksijos gydymas paprastai yra skirtas pašalinti pagrindinę priežastį, jei įmanoma. Pacientui gali tekti vartoti vaistus, kad sureguliuotų imuninės ar nervų sistemos veiklą. Dauguma žmonių, kuriems diagnozuota smegenėlių ataksija, siunčiami pas kineziterapeutus, kad padėtų jiems išmokti išlaikyti maksimalų mobilumo ir nepriklausomybės lygį, įmanomą nepaisant jų negalios. Kai kuriems pacientams duodamos vaikštynės arba lazdos, kad būtų išvengta kritimo, o tie, kurie turi rimtesnių problemų, gali sėdėti invalido vežimėliuose.