Beveik visas į organizmą patenkantis kalcis paprastai naudojamas dantims ir kaulams stiprinti arba yra absorbuojamas krauju. Kai organizme sutrinka kalcio ir kitų cheminių medžiagų pusiausvyra, kalcis gali nusėsti kitose kūno vietose. Esant medicininei būklei, vadinamai smegenų kalcifikacija, kalcis nėra absorbuojamas, kaip paprastai, o nusėda smegenyse. Šios būklės diagnozė gali būti atliekama naudojant įvairias procedūras, įskaitant rentgeno spindulius, kompiuterinę ašinę tomografiją (CT arba CAT nuskaitymą) arba magnetinio rezonanso tomografiją (MRT).
Smegenų kalcifikaciją gali sukelti įvairios medicininės problemos. Jis gali būti susijęs su insultu ar smegenų sužalojimu arba gali atsirasti smegenų navikuose. Hipoparatiroidizmas, kai prieskydinių liaukų hormono kiekis organizme yra neįprastai mažas, taip pat gali būti susijęs su kalcifikacija.
Smegenų kalcifikacijos simptomai gali pasireikšti arba nepasireikšti bet kuriam asmeniui, kuris jį patiria. Jie priklauso nuo kalcifikacijos kiekio, taip pat nuo kalcio nusėdimo vietos smegenyse. Faro sindromas, paveldima būklė, yra vienas dažnas kalcifikacijos pasireiškimas smegenyse, kai kalcis nusėda smegenų žievėje ir baziniuose ganglijose. Smegenų žievė atlieka sąmonės, atminties, sąmoningumo ir kitų funkcijų vaidmenį, o baziniai ganglijai, be kitų funkcijų, padeda valdyti motorą ir akių judesius.
Vadinasi, smegenų kalcifikacijos simptomai gali apimti bet kurios iš šių funkcijų sutrikimus. Neuropsichiatriniai simptomai svyruoja nuo lengvų, tokių kaip sutrikusi atmintis ar susilpnėjęs gebėjimas susikaupti, iki ekstremalesnių, tokių kaip demencija ar psichozė. Tokio tipo simptomai dažnai yra pirmieji, kurie nustatomi prieš diagnozuojant. Galvos skausmas, galvos svaigimas, traukuliai ir judėjimo bei koordinacijos sutrikimai taip pat yra dažni.
Nors amžius patikimai nenumato smegenų kalcifikacijos dydžio ar jo įtakos neurologinei funkcijai, Faro sindromas dažniausiai diagnozuojamas 40–50 metų pacientams. Nėra nei Fahro sindromo išgydymo, nei standartinio gydymo protokolo dėl daugybės galimų simptomų. Sunku numatyti tikėtiną ligos baigtį ir labai skiriasi nuo paciento iki paciento.
Paciento gydymo kursas paprastai parengiamas atsižvelgiant į specifinius jo simptomus. Gydymas vaistais gali būti skiriamas esant tokiems simptomams kaip nerimas, depresija, obsesinis-kompulsinis elgesys ir psichikos sutrikimai. Priepuolių pasireiškimui kontroliuoti gali būti skiriami vaistai nuo epilepsijos. Paprastai bent kartą per metus pacientams skiriamas nuolatinis simptomų įvertinimas ir gydymo planų peržiūra bei atnaujinimai.