Smegenų kamieno mirtis yra mirties patvirtinimas, pagrįstas kriterijų rinkiniu, kuris apskritai tikrina smegenų kamieno refleksus. Manoma, kad jei tyrimo metu smegenų kamienas nereaguoja į šiuos refleksus, smegenys ir kūnas nebesugeba bendrauti, todėl pacientas neturi galimybės pasveikti. Tokiu būdu pacientas paskelbiamas mirusiu. Smegenų kamieno mirties tyrimas nėra lengvas, nes pacientas turi išlaikyti griežtas išankstines sąlygas, kad būtų galima atlikti tyrimą. Jei pacientas praeina, procedūrą turi atlikti du vyresni gydytojai, o pacientas du kartus atskirai neturi rodyti smegenų kamieno refleksų; tai jis turi išlaikyti testą du kartus.
Smegenų kamieno mirties diagnozėje yra trys etapai. Pirma, turi būti žinoma paciento komos priežastis ir gydytojas taip pat turi nustatyti, kad pacientas kenčia nuo nepataisomo smegenų pažeidimo. Antra, pacientas neturi būti tokios būklės, kad jo smegenų kamieno disfunkcija būtų grįžtama ir dėl to gali pakisti tyrimo rezultatai. Pavyzdžiui, vaistai, hipotermija ir stiprus medžiagų apykaitos sutrikimas gali sukelti paciento nereaguojimą į smegenų kamieno stimuliaciją. Trečia, pacientas visiškai negali parodyti smegenų kamieno refleksų, reaguodamas į tyrimo metu nustatytus kriterijus.
Tyrimas užtruks mažiau nei pusvalandį, trumpiau nei užtruktų paciento paruošimas tyrimui. Atlikdami testą gydytojai ieškos atsakymų, kuriuos smegenų kamienas paprastai perduoda reaguodamas į stimuliaciją, požymių. Visi šie kriterijai turi būti tenkinami, kad būtų patvirtinta smegenų kamieno mirtis.
Pirmasis kriterijus – paciento vyzdžiai nesusitrauktų reaguodami į tiesioginę šviesą, kuri patenka į akis. Antra, paciento akys nemirksi reaguodamos į ragenos stimuliavimą, pavyzdžiui, kai gydytojas glosto rageną audinio gabalėliu ar audiniu. Trečia, pacientas nereaguoja, pavyzdžiui, grimasa, kai gydytojas stipriai spaudžia, pavyzdžiui, tiesiai virš akiduobės. Ketvirta, paciento akys nejuda, kaip įprastai, reaguojant į ledinį vandenį, kuris patenka į ausį. Penkta, pacientas nekosėja ir nekrenta, kai gydytojas stimuliuoja gerklės užpakalinę dalį arba kvėpavimo vamzdeliu praleidžia kvėpavimo takus; galiausiai pacientas nekvėpuoja pats, kai yra atjungtas nuo ventiliatoriaus.