Smėlio animacija yra meno forma, kuri sujungia tam tikrus tradicinės animacijos ir performanso meno elementus, kad papasakotų istoriją arba sukurtų scenų seriją naudojant smėlį. Paprastai tai daroma uždedant smėlį ant paviršiaus ir šviečiant pro jį šviesą, kad ekrane būtų projektuojamas smėlio vaizdas. Tada menininkas gali įvairiais būdais manipuliuoti smėliu ant paviršiaus, o smėlio sukurti siluetai sukuria vaizdus projektuojamame paviršiuje. Smėlio animacija dažnai naudojama kartu su muzika, norint papasakoti istoriją, kuri vystosi, kai smėlio suformuotus vaizdus menininkas formuoja ir keičia.
Kaip pagrindinė koncepcija, smėlio animacija sujungia keletą skirtingų meno formų viename spektaklyje. Daugeliu atžvilgių šio tipo darbai yra panašūs į performanso meną, kuriame pats menininkas yra pagrindinis žiūrimo kūrinio komponentas. Smėlio animacija dažnai naudoja aiškų paviršių, per kurį šviečia šviesa ir projektuojama į ekraną, panašiai kaip projektorius, naudojamas pristatymuose ar klasėse. Sąvoka „animacija“ yra tinkama, nes per spektaklį keičiasi menininko kuriamos formos ir per kelias minutes vaizdų serija gali būti pasakojama istorija.
Muzika dažnai naudojama kaip akompanimentas smėlio animacijoje, o ne kaip menininko pasakojimas. Vieno pasirodymo metu gali būti naudojamos skirtingos dainos, o kiekvieną dainą paprastai pasirenka atlikėjas, kad sustiprintų emocinį turinį ir tam tikro momento toną. Nors menininkai gali improvizuoti ir kurti naujas scenas savo nuožiūra, visas smėlio animacijos pristatymas paprastai yra sumanytas iš anksto. Tai leidžia menininkui spektaklio metu papasakoti tam tikrą istoriją, kai viena scena pereina į kitą.
Vaizdų eiga yra neatsiejamas animacijos elementas, o būdas, kuriuo viena scena pereina į kitą, yra toks pat svarbus kaip ir pats turinys. Vieną akimirką paviršiuje esantis smėlis gali suformuoti siluetą, primenantį lauke žaidžiančius vaikus, o keliais menininko rankų judesiais tos formos gali tapti antkapiais kapinėse. Perėjimas nuo vieno vaizdo prie kito sukuria sugretinimą, kurį menininkas gali panaudoti, kad pagerintų kiekvieną sceną ir padarytų galingesnį pareiškimą. Šie spektakliai tarsi įgauna antraeilį gyvenimą, nes smėlio animaciją stebinti publika „užpildo“ akimirkas tarp vaizdų, kad sąveikautų su kūriniu ir sukurtų asmeninę prasmę.