1950-aisiais ir septintojo dešimtmečio pradžioje kino filmų kompanijos eksperimentavo su daugybe gudrybių, siekdamos konkuruoti su nauja auditoriją vagiančia priemone, žinoma kaip televizija. Vienas iš šių triukų, kuriam pritarė filmų prodiuseris Mike’as Toddas, jaunesnysis, buvo pavadintas „Smell-O-Vision“, nes jame buvo bandoma naudoti pažįstamus kvapus, kad pagerintų žiūrovų žiūrėjimo į filmą patirtį. Tačiau „Smell-O-Vision“ procesas pasirodė esąs kliūčių kupinas žiūrovų šnipštas, ir tik vienas „Smell-O-Vision“ filmas kada nors buvo rodomas kino teatruose.
Procesą, kurį Toddas pavadino „Smell-O-Vision“, iš tikrųjų sukūrė vokiečių kino technikas Hansas Laube prieš kelis dešimtmečius. Tačiau Laube savo sistemą pavadino Scentovision. Pagrindinė koncepcija buvo tokia, kad projekcininkas rankiniu būdu išleidžia įvairius kvapų buteliukus tam tikrose filmo vietose, pavyzdžiui, gėlių kvapą romantiškos scenos metu arba ginklo dūmų kvapą susišaudymo metu. Originali „Scentovision“ sistema nepasiteisino dėl daugelio priežasčių, iš kurių ne mažiau svarbi buvo daugybė prieštaringų kvapų, kurie galiausiai užpildė teatrą.
Kai Mike’as Todas jaunesnysis ir jo tėvas svarstė apie naują būdą reklamuoti savo naujausią filmą „Aplink pasaulį per 80 dienų“, jie prisiminė ankstesnį Laube „Scentovision“ sistemos demonstravimą. Nors patobulinta „Smell-O-Vision“ sistema iš tikrųjų nebuvo įdiegta tame filme, Toddas užsakė komedijos paslaptingą filmą, kuriame būtų „Smell-O-Vision“. Šis filmas buvo tinkamai pavadintas „Paslapties kvapas“, ir jam būtų suteikta abejotina garbė būti pirmuoju ir paskutiniu filmu, sukurtu „Smell-O-Vision“.
Idėja buvo įrengti atskiras teatro sėdynes tuščiaviduriais vamzdeliais, kurie perduotų įvairius kvapus svarbiausiose siužeto vietose. Pavyzdžiui, vieną veikėją pavaizduotų savitas pypkių dūmų kvapas. Diržas, kuriame yra atskiri kvepalų buteliukai, būtų sinchronizuojamas su garso takeliu, kad auditorija gautų reikiamą kvapą būtent reikiamu momentu. Tačiau praktiškai kai kurie kvapai nelabai sinchronizavosi su siužeto taškais, atkeliavo per vėlai arba išvis nepasirodė.
„Smell-O-Vision“ kentėjo nuo tos pačios problemos, kaip prieš kelerius metus 3D filmai. Pats procesas buvo daug geresnis nei filmai, kuriuose jis naudojamas.
Žiūrovai nusivylė „Smell-O-Vision“ jutiminio perkrovimo aspektu, o „Scent of Mystery“ tuo metu kino kritikai mėgavosi visuotinai. Netrukus baigėsi kino filmų triukų era, o „Smell-O-Vision“ procesas buvo sutrikęs, nes studijos sunkiai išgyveno.
Šiuolaikiniai bandymai atgaivinti „Smell-O-Vision“ dažniausiai yra susiję su specialiomis braukimo ir uostymo kortelėmis, kurias publikos prašoma pauostyti tam tikrų scenų metu. Nors tai galėjo išspręsti kai kuriuos techninius nesklandumus, susijusius su kvapų perdavimu, režisieriai, tokie kaip Johnas Watersas, pademonstravo keletą abejotinų pasirinkimų, kai kalbama apie kvapus, įtrauktus į šiuolaikinį „Smell-O-Vision“ filmą.