Socialinė apskaita yra apskaitos rūšis, kurią įmonė atlieka siekdama įvertinti savo veiklos įtaką visuomenei. Ji reikalauja, kad įmonės atidžiai stebėtų, ką jos daro ir kokį poveikį jos veikla daro žmonėms, vietoms ir aplinkai. Tokia apskaita nenagrinėja tokio turto, kurį atlieka finansinė apskaita; o daugiausia dėmesio skiriama verslo elgsenai ir to elgesio poveikiui. Tokį vertinimą gali atlikti bet kuri įmonė, nepaisant jos dydžio.
Socialinio turto supratimas
Sąvoka „socialinis turtas“ gali būti šiek tiek paini, tačiau ji apima bet kurį iš daugelio būdų, kuriais vartotojai žiūri į įmonę. Daug kas yra susiję su tuo, kaip įmonė elgiasi rinkoje. Veiksmai, kurių imasi verslo lyderiai, nuo to, kaip jie elgiasi su savo darbuotojais ir suteiktos naudos, iki atidumo, kad išvengtų taršos ir žalos aplinkai, gali turėti įtakos.
Dauguma pagrindinių komponentų yra dalykai, kuriuos įmonė daro tikrai negalvodama apie tai, kaip jie veikia vartotojus, ty tai yra politika, pasirinkta dėl kokių nors kitų priežasčių, o vartotojų įspūdis yra daugiau šalutinis poveikis. Tokiais atvejais apskaitos procesas gali būti labai vertingas, nes gali priversti lyderius susimąstyti apie platesnes savo pasirinkimų pasekmes. Socialinė apskaita taip pat apima visuomenės nuomonę, kurią formuoja tokie dalykai kaip reklama, buvimas internete ir žiniasklaidos aprėptis – sritys, kurios tradiciškai siejamos su vartotojų įspūdžiais.
Pagrindiniai apskaitos proceso tikslai
Skirtingai nuo finansinės apskaitos, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas pinigų įvedimui ir išleidimui bei tam tikrų pasirinkimų pelnui, ši praktika padeda suprasti įmonių indėlį arba jų nebuvimą visuomenei ir kasdieniam vartotojų gyvenimui. Bendras įspūdis, kurį prekės ženklas arba įmonės pavadinimas palieka žmonėms, taip pat turi įtakos. Praktika susijusi su verslo elgesiu, kuris prisideda prie žmonių ir planetos gerovės. Todėl tokio tipo apskaita dažnai taip pat vadinama „socialine ir aplinkosaugine apskaita“, „įmonės socialine atskaitomybe“ arba „įmonės socialinės atsakomybės ataskaitomis“.
Socialinės apskaitos aktu bandoma pateikti skaičių apie įmonės veiklos sąnaudas ir naudą visuomenės ir aplinkos atžvilgiu. Pavyzdžiui, įmonė gali įvertinti savo dūmų kaminų išmetamų teršalų poveikį aplinkiniam regionui arba įmonė gali įvertinti savo bendruomenės dalyvavimo ir labdaros įnašų poveikį mieste ar miestelyje, kuriame ji veikia. Ji galėtų įvertinti savo įdarbinimo programos efektyvumą ir tai, ar programa daro įtaką nedarbo lygiui regione, ir galėtų apskaičiuoti, kiek pakuočių ir reklaminių medžiagų galima perdirbti.
Kaip atsirado reiškinys
Šis procesas buvo vėlesnės XX amžiaus dalies apskaitos reiškinys. Jos, kaip apskaitos disciplinos, augimas kyla dėl aplinkosaugos judėjimo spaudimo didelėms korporacijoms. Be to, tai kyla iš vyriausybių ir visuomenės reikalavimo, kad įmonės būtų skaidresnės dėl veiklos ir tos veiklos padarinių.
Tvarumo svarba
Ši praktika taip pat leidžia įmonėms analizuoti, ar jos yra tvarios socialinės, aplinkos, kultūros ir finansinės perspektyvos. Vykdydami projektą jie paprastai taip pat gali įsitikinti, ar sugebės išlaikyti savo įsipareigojimą vykdyti visuomenei naudingą veiklą, o jei ne, daryti teigiamus pokyčius.
Už verslo ribų
Socialinė apskaita yra procesas, kurį gali atlikti bet koks subjektas, o ne tik verslas, orientuotas į augimą ir pelningumą. Tai apima vyriausybines agentūras, ne pelno įmones ir labdaros organizacijas. Iš esmės ši praktika susijusi su atskaitomybe plačiau – ji reikalauja, kad organizacijos taikytų praktiką, kuri prisidėtų prie planetos tvarumo ir bendros žmonijos gerovės.