Socialinė investicijų grąža yra investicijų grąžos sąvoka, kuria bandoma aprėpti individualaus veiksmo poveikį pasauliui. Tai apima poveikį aplinkai ir pasekmes žmonėms, kurie tiesiogiai nedalyvauja veiksme. Dažnai šiuos efektus nėra lengva išmatuoti, tačiau ekonomistai bando sugalvoti metodus, kaip kiekybiškai įvertinti socialinę grąžą. Kiekybiškai įvertindami veiksmų sąnaudas ir naudą, ekonomistai ir politikos formuotojai tikisi paskatinti žmones ir organizacijas atsižvelgti į savo vietą pasaulyje.
Socialinės investicijų grąžos idėja yra glaudžiai susijusi su išorinių veiksnių samprata. Tarkime, kad jūsų kaimynas nusprendžia įveisti sodą. Ji pasveria augalų kainą ir tai, kiek darbo juos sodinant, prieš malonumą, kurio ji tikisi gauti. Tačiau jūs taip pat galite pažvelgti į gėles, todėl ji neįvertina sodo sodinimo naudos. Jei ji nuspręs nesodinti, ji gali padaryti neefektyvų pasirinkimą, nes jūsų malonumas gali pakreipti sąnaudų ir naudos analizę į teigiamą pusę.
Šiame pavyzdyje jūsų mėgavimasis sodu yra teigiamas išorinis poveikis, nes tai yra nauda, į kurią priimantis sprendimą asmuo neatsižvelgia. Socialiai efektyvus rezultatas bus tik tada, kai jūs ir jūsų kaimynė derinsitės ir prisidėsite prie jos sodininkystės projekto. Būtent tai bando pasiekti politikos formuotojai, kurie naudojasi socialine investicijų grąža.
Norėdami nustatyti socialinę investicijų grąžą, vertintojai pirmiausia turi įvertinti grynąją veiksmo naudą. Jie bando įvertinti jo poveikį tokiems veiksniams kaip aplinka, sveikata ir laimė. Tada jie naudoja savo metodus, kad išreikštų šiuos efektus doleriais.
Grynoji veiksmo nauda, padalyta iš investicijų, reikalingų tam veiksmui suvokti, duoda socialinę investicijų grąžą. Šis santykis suteikia vertintojams supratimą apie investicijos vertę, kad jie galėtų nuspręsti, kaip teikti pirmenybę įvairioms politikos sritims. Jie taip pat gali įvertinti, ar visuomenė nori paremti projektą finansiškai.
Tada politikos formuotojai turi nuspręsti, ką daryti su informacija apie socialinę investicijų grąžą. Jie gali įgyvendinti įvairias strategijas, siekdami nustatyti šalis, kurioms veiksmas naudingas, ir įtraukti jas apmokėti jo išlaidas. Pavyzdžiui, jei vyriausybė nori nutiesti naują kelią, ji gali nuspręsti padaryti jį mokamu. Taip nustatomi žmonės, kuriems naujas kelias naudingas, nes jie vieninteliai juo važiuoja, kad sumokėtų rinkliavą, o renkant pinigus iš jų tenka mokėti už kelio tiesimo ir priežiūros išlaidas. Taikant tokią politiką išvengiama mokesčių mokėtojų, kurie nesinaudoja keliu, apmokestinti jo priežiūros išlaidas.
Ne visi pavyzdžiai yra tokie aiškūs. Pavyzdžiui, sunku nustatyti žmones, kurie gauna naudos iš miesto gražinimo projektų, kaip ir kiekybiškai įvertinti jų gaunamą naudą. Tokiais atvejais tyrėjai, norėdami įvertinti veiksmo naudą, gali naudoti apklausas arba tarpinius duomenis, pvz., turto vertės pokyčius.