Socialinė sutartis yra numanomas susitarimas tarp valdomo ir vyriausybės. Koncepcija grindžiama teorine idėja, kad vyriausybės ar valdovai yra teisėti, jei turi valdomųjų sutikimą. Todėl socialinė sutartis yra susitarimas, pagal kurį vyriausybei jos žmonės suteikia įgaliojimus juos valdyti. Socialinių sutarčių teorija buvo dominuojanti politinė teorija šiuolaikinėje Vakarų istorijoje, kurią pirmą kartą išsamiai paaiškino Thomas Hobbesas, o toliau paaiškino ir modifikavo Johnas Locke’as ir Jeanas-Jacques’as Rousseau.
Socialinių sutarčių teorija, pateikta Thomaso Hobbeso knygoje „Leviatan“, remiasi dviem prielaidomis. Pirma, visi žmonės yra suinteresuoti ir elgiasi tik vadovaudamiesi motyvacija pagerinti savo padėtį, o tai sukeltų amžino karo būseną. Antra, žmonės yra racionalūs veikėjai, gebantys atskirti, kurie sprendimai atitiks jų interesus. Šios prielaidos leidžia suprasti, kad žmonės, elgdamiesi racionaliai savo pačių interesais, norės paklusti valdančiajai valdžiai, kad pasiektų taiką ir gyventų pilietinėje visuomenėje.
Hobbesas išdėsto du aiškius socialinės sutarties komponentus. Pirma, žmonės turi kolektyviai susitarti suformuoti organizuotą visuomenę, kurioje atsisako anarchijos ar tvarkos trūkumo, buvusios natūralioje būsenoje. Antra, jie turi sutikti egzistuoti pagal bendrus įstatymus ir sukurti vyriausybę, kuri veiktų kaip sutarties ir jos įstatymų vykdymo mechanizmas.
Johno Locke’o socialinio kontrakto pagrindimas dviejuose vyriausybės traktatuose labai skiriasi, nes jis nemato žmogaus nuolatinėje karo padėtyje. Vietoj to, Locke’as mano, kad žmogus turi moralę. Žmonės yra neorganizuotoje būsenoje ir yra laisvi daryti, ką nori, bet moralė juos sustabdo nuo nuolatinės Hobbeso karo padėties. Karas kyla dėl to, kad vyrai bando pavogti ar pavergti vienas kitą. Kadangi nėra civilinės valdžios, žmogus turi ginti savo gyvybę ir taip pradėti karą, kuris greičiausiai tęsis.
Kad išvengtų šio neišvengiamo skilimo, žmogus turi sutikti kurti visuomenę ir sutikti būti valdomas. Locke’as taip pat perteikia, kad valdomieji turi teisę maištauti prieš valdovus, kai jie tampa tironiški. Tironiški valdovai sukuria karo padėtį su savo žmonėmis, kuri verčia vyrus gintis ir pradėti kurti naują vyriausybę. Locke’o idėjos buvo panaudotos pateisinant Prancūzijos ir Amerikos revoliucijas. Be to, jo idėjos taip pat padėjo formuoti daugelio šalių konstitucijas.
Savo darbe „Socialinis kontraktas“ Jeanas-Jacques’as Rousseau apibūdina sutartį, pagrįstą liaudies suverenitetu. Rousseau pasakojimas apie socialinį kontraktą prieštarauja individualistinėms Hobbeso ir Locke’o koncepcijoms. Anot Rousseau, jeigu žmogus nusprendžia rinktis savo interesus, o ne kolektyvinius, jis turi būti priverstas rinktis tai, kas geriausia visai visuomenei.