Socialinės patyčios yra tyčinis, pasikartojantis ir agresyvus socialinis elgesys, kuriuo siekiama pakenkti kitiems. Toks elgesys paprastai apima žodinį prievartą, apkalbas ar kitus veiksmus, sukeliančius psichinę ir emocinę žalą bei socialinę izoliaciją aukai. Mokyklos, sporto veikla, kolegijos, buitinės ir darbo situacijos bei rajonai yra kai kurios vietos, kuriose vyksta tokio pobūdžio patyčios.
Socialinių patyčių tikslas yra sumenkinti ir pakenkti kitam asmeniui ar grupei. Pavyzdžiui, vidurinėje mokykloje patyčios gali pasireikšti nepopuliarių vaikų erzinimu. Išjuokimas iš kito vaiko drabužių, tyčiojimasis iš jo kalbėjimo ir tyčiojimasis iš jo akademinių pasiekimų, rasės ar kultūros yra elgesio, kurį gali demonstruoti priekabiautojas, norėdamas įgyti galios kitam vaikui, pavyzdžiai.
Kai kuriais atvejais tokio pobūdžio patyčios perkeliamos į pilnametystę. Tokį elgesį galima rasti tarp šeimos narių, darbo situacijose, kolegijos socialinėse grupėse ir kaimynystėje vykstančiose veiklose. Pavyzdžiais galima laikyti socialinį kitų sabotavimą skleidžiant gandus, nuolat nurodant, ką daryti, ir bet kokį kitą elgesį, kuris tyčia sukelia gėdą ir pažeminimą bei kontroliuoja kitus.
Socialines patyčias dažniausiai sukelia įvairių veiksnių derinys. Beveik visais atvejais priekabiautojui trūksta empatijos savo tiksliniam asmeniui ar grupei. Kai kuriais atvejais jis išmoko tokio elgesio stebėdamas kitus arba anksčiau gyvenime galėjo tapti patyčių auka. Pavydas yra dar viena priežastis, dėl kurios asmuo jaučia grėsmę dėl kito asmens savybių ar pasiekimų ir įsitraukia į patyčias, kad jaustųsi įgalintas ir dominuojantis.
Neigiamos socialinių patyčių pasekmės yra didžiulės. Aukos dažnai kenčia nuo depresijos, nerimo, socialinės izoliacijos ir žemos savigarbos. Kai kurios aukos nusižudo arba imasi žmogžudystės dėl didelio psichinio ir socialinio spaudimo. Vaikystėje patyčias patiriantys asmenys gali neštis emocines žaizdas suaugus, o tai gali sukelti depresiją, socialinę izoliaciją ir nesugebėjimą tinkamai reaguoti į neteisingas situacijas.
Norint nutraukti tokio tipo patyčias, paprastai reikia grupės pastangų. Aukos paklusnumas neteisybei išlieka. Tie, kurie stebi elgesį, pavyzdžiui, mokytojai, mokiniai, bendradarbiai, komandos draugai ir šeimos nariai, turi įsikišti ir įsikišti aukos vardu. Aukos neturėtų jausti, kad kovoti su prievarta yra tik jos. Pažaboti priekabiautojo elgesį veiksmingiausia iš karto, kai tik jis įvyksta, o sunkiau, kai asmuo susiranda šalininkų ir įgyja didesnę socialinę galią.