Socialiniai įgūdžiai dažniausiai laikomi įgūdžių rinkiniu, leidžiančiu žmonėms bendrauti, bendrauti ir bendrauti su kitais. Jie apima tiek žodines, tiek neverbalines komunikacijos formas ir įvairiose kultūrose gali būti apibrėžtos skirtingai. Šie įgūdžiai dažnai yra būdas, kuriuo kiti nustato asmens statusą, laiko žmones potencialiais draugais ar bičiuliais ir laiko juos įdarbinimui ar paaukštinimui darbo vietoje. Priešingai yra socialinis neveiklumas, ty nesugebėjimas panaudoti tų elementų, dėl kurių žmogus būtų geras komunikatorius.
Daugumoje angliškai kalbančių šalių socialiniai įgūdžiai yra ir verbaliniai, ir neverbaliniai. Žodiniai – tai gebėjimas nustatyti, ką reikia pasakyti tinkamu laiku, gebėjimas bendrauti patraukliais būdais, turėti įvairų balso toną ir kokybę bei gebėjimas kalbėti išlavintu, bet pakankamai suprantamu būdu. Tam tikra prasme tokie įgūdžiai vertinami pagal tai, ką žmogus sako, kada ir kaip sako.
Manoma, kad JAV žmonės, turintys gerų žodinių įgūdžių, kalba aiškiu balsu, linksniuoja, kalba tinkamai pagal situaciją ir pasitiki savo balsu. Blogi įgūdžiai gali būti traktuojami kaip monotoniškas balsas, ne taip sakant, per tylus kalbėjimas, kad būtų išgirstas arba per garsiai, kad būtų toleruojamas, arba tiesiog kalbėjimas nuobodžiomis temomis. Manoma, kad asmuo, galintis spręsti tik vieną temą, turi prastus socialinius įgūdžius.
Kadangi JAV yra regioninių dialektų, žodiniai gebėjimai taip pat gali būti vertinami pagal akcentą arba jo nebuvimą. Asmuo, gyvenantis pietuose, bet kilęs iš Kalifornijos, gali būti laikomas turinčiu skambų balsą, nes jis neturi pietietiško akcento. Ir atvirkščiai, kalbėtojas iš Kalifornijos gali manyti, kad pietietis, kalbantis lėtai su stipriu akcentu, yra mažiau išsilavinęs. Kitų šalių, išskyrus britiškus, akcentus turinčius žmones kai kurie linkę laikyti mažiau protingais, nei kalbančius aiškia anglų kalba. Tai, kaip suvokiamas kalbėtojo balsas, gali priversti žmogų priimti skubotus sprendimus apie jį, nors tai dažnai yra neteisinga.
Kitas socialinių įgūdžių aspektas yra neverbalinis. Kūno kalba, atsistojimas tiesiai, akių kontaktas, tinkami gestai, pasilenkimas link žmogaus, su kuriuo kalbama, tinkama šypsena ir atviras kūnas – visa tai gali apibrėžti gerus neverbalinius įgūdžius. Reikia pažymėti, kad šiais dalykais galima persistengti. Gestai gali būti per daug dramatiški, per daug besišypsančiais žmonėmis gali būti nepasitikima, o per daug palinkimas į kažkieno asmeninę erdvę gali būti laikomas nemandagu.
Be to, gerus neverbalinius įgūdžius turintis žmogus gerai klauso. Galvos linktelėjimas, retkarčiais greiti komentarai ir aiškus kažkieno bendravimo įsisavinimas yra vertingi. Žmonės nenori tiesiog su jais kalbėtis; jie nori su jais pasikalbėti. Jausmas, kad abu komunikatoriai vienodai dalyvauja pokalbyje, rodo pažangius socialinius įgūdžius.
Nors šių įgūdžių galima išmokti, atrodo, kad kai kurie žmonės turi įgimtą gerumo jausmą. Kiti gali kovoti dėl bendravimo sutrikimų. Pavyzdžiui, žmonėms, sergantiems autizmu, neverbalinio mokymosi sutrikimais ir Aspergerio sindromu, labai sunku suprasti balso linksniavimą, sarkazmą ir kūno kalbą. Jiems taip pat gali kilti sunkumų naudojant balso linksniavimą ar sarkazmą, o jų kūno kalba gali prastai bendrauti su kitais.
Asmenis, sergančius socialinio nerimo sutrikimu, gali sukelti panikos jausmas, kai tam tikrose socialinėse situacijose šių įgūdžių pritaikymas yra labai problemiškas. Nors daugelis žmonių gali įveikti socialinį nerimą, tie, kurie turi įrodomų kalbos sutrikimų, dažnai susiduria su aukštyn kojomis užmegzdami santykius ir mokydamiesi būti vertinami pagal savo vidines savybes, o ne pagal tai, kad kultūroje trūksta socialinių įgūdžių.