Socialinių mainų teorija, dar vadinama „socialinių mainų komunikacijos teorija“, yra psichologinė koncepcija, leidžianti manyti, kad žmonės priima socialinius sprendimus, remdamiesi savo suvokimu apie išlaidas ir naudą, kurią galėtų gauti veiksmas arba, atvirkščiai, neveikimas. Pagrindinė hipotezė teigia, kad žmonės įvertina visus socialinius santykius, kad nustatytų naudą, kurią jie gaus iš jų. Tai taip pat rodo, kad kas nors paprastai paliks santykius, jei suvoks, kad pastangos ar jų kaina nusveria bet kokius numanomus pranašumus. Teorija paprastai pateikiama tokia kalba, kuri dažniausiai naudojama ekonomikos ir finansų sektoriuose. Iš pradžių tai gali kelti nerimą, tačiau ekspertai dažnai teigia, kad yra keletas svarbių paralelių tarp to, kaip įmonės ir įmonės priima pagrįstus sprendimus ir kaip daro žmonės.
Pagrindinė prielaida
Remiantis teorija, žmonės bus dosnūs tik tada, kai iš to tikisi kokios nors asmeninės naudos. Asmeninės naudos iš tokio pasiaukojimo pavyzdžiai gali būti gavėjo dėkingumas arba donoro bendraamžių grupės pritarimas. Ši mintis pabrėžia laukiamą tokių gerų darbų grąžą, dar vadinamą abipusiškumu, kuris tikrai puikiai išreiškiamas įprasta fraze „I’ll scratch your back if you’ll scratch mine“.
Žmonės, kurie naudoja socialinę teoriją socialinėms situacijoms apibūdinti, paprastai vartoja ekonominius terminus, tokius kaip „nauda“, „nauda“, „kaina“ ir „mokėjimas“. Šie žodžiai dažniausiai vartojami apibūdinant verslo ar finansines operacijas, tačiau, daugelio socialinių psichologų nuomone, jie taip pat yra svarbūs asmeninei sąveikai. Tam tikrais atžvilgiais teorijos traktavimas apie žmones kaip ekonominius indus padeda suvokti žmonių sąveiką kaip apskaičiuotus sprendimus, turinčius tam tikrą modelį, o ne kaip subjektyvias ir impulsyvias emocines reakcijas.
Teorija iš esmės teigia, kad žmonės sąmoningai ir nesąmoningai įvertina kiekvieną socialinę situaciją pagal tai, ką jie turės įdėti arba atsisakyti, tada susieja tai su nauda, kurią jie mano, kad gali gauti mainais. Kuo didesnė galima nauda, tuo didesnė asmeninė investicija į santykius.
Kilmė
Ši teorija pirmą kartą buvo sukurta ir išpopuliarėjo šeštojo dešimtmečio pabaigoje. JAV sociologas George’as Homansas yra plačiai pripažintas jo sukūrimu, o mokslininkai pradėjo rimtai apie tai diskutuoti po to, kai Homansas 1950 m. American Journal of Sociology paskelbė straipsnį, aprašantį teoriją „Socialinis elgesys kaip mainai“. Jis išplėtė idėją. keliuose tolesniuose straipsniuose ir knygose. Austrų kilmės amerikiečių sociologas Peteris Blau pritaikė ir pritaikė daugelį pirminių Homanso idėjų XXI amžiuje ir pirmasis sukūrė vizualinį socialinių erdvių ir sąveikų „žemėlapį“.
Pasitenkinimo svarba
Vienas iš pagrindinių teorijos teiginių yra tai, kad žmonės pasirenka socialinę sąveiką, remdamiesi savo individualiu pasitenkinimu tam tikrais santykiais. Žmonės paprastai būna labai laimingi, jei suvokia, kad gauna daugiau nei duoda. Kita vertus, jei žmonės jaučia, kad duoda daugiau nei gauna, jie gali nuspręsti, kad ryšys netenkina jų poreikių. Teoretikai spėja, kad, nepaisant to, ar jie tai žino, ar ne, beveik visi žmonės atlieka šiuos skaičiavimus, kai pasveria, kiek jie nori būti įsitraukę į tam tikrus tarpasmeninius santykius arba net ar apskritai nori dalyvauti.
Ar žmogus nutraukia santykius, kurie, jo nuomone, nėra verti socialinių investicijų, dažnai priklauso nuo jo manymu, turimų galimybių. Asmenys, manantys, kad kituose santykiuose galėtų sektis geriau, labiau linkę pasitraukti, o tie, kurie mano, kad nėra geresnių pasirinkimų nei brangūs santykiai, gali pasilikti. Mainų teorija bando kiekybiškai įvertinti šiuos pasirinkimus ir padaryti juos lengviau atpažįstamus.
Individo vaidmuo
Daugelis psichologų mano, kad socialinių mainų teorija yra labai individualistiška, o tai reiškia, kad ji daro prielaidą, kad asmuo vertina visas žmogaus socialines sąveikas, remdamasis savo asmenine nauda. Ši prielaida neigia tikro altruizmo egzistavimą ir leidžia manyti, kad visi sprendimai priimami dėl savanaudiškos motyvacijos. Bandydami nustatyti pagrindinių argumentų logikos ar struktūros trūkumus, kritikai dažnai atkreipia dėmesį į šį konkretų teorijos aspektą.