Šokoladas yra saldumynai, pagaminti iš kakavos pupelių, kakavos augalo sėklų. Rinkoje yra labai daug iš jo pagamintų gaminių – nuo kakavos miltelių, skirtų gėrimams gaminti, iki baltojo šokolado, o daugumoje prekyviečių pirkėjams pateikiamas skerspjūvis saldumynų. Šokoladą galima įsigyti ne tik bendruose turguose ir maisto prekių parduotuvėse, bet ir iš specializuotų įmonių, gaminančių prabangius ir išskirtinius saldumynus.
Kakava atsirado Centrinėje Amerikoje. Šiandien kakava dažniausiai auginama Pietų ir Centrinėje Amerikoje bei Vakarų Afrikoje. Kai kurios Azijos šalys taip pat pradeda auginti derlių. Iš tikrųjų yra keletas kakavos augalų veislių, iš kurių visi gamina šiek tiek skirtingo skonio šokoladą. Skoniui įtakos turi ir tai, kur augalas augo, kaip jis tvarkomas nuėmus derlių ir kaip jis apdorojamas. Įmonės investuoja daug pinigų kurdamos idealius kakavos pupelių mišinius, kad sukurtų skonį, prie kurio yra įpratę jų vartotojai.
Kakavos pupelės auga didelėse ankštyse, kurių derlius nuimamas, kai tik prinoksta, o tada leidžiama fermentuotis. Iš pradžių kakavos pupelės būna itin karčios; fermentacijos procesas sušvelnina kartumą, todėl gamintojai gali pereiti prie tolesnių veiksmų – skrudinimo ir lukštenimo. Skrudinimas padeda išvystyti pupelių skonį, o lukštenimas atskleidžia kakavos gabalėlius – tą pupelių dalį, kuri turi visą skonį.
Ištraukus kakavos gabalėlius, jie turi būti sumalti į medžiagą, vadinamą šokolado tirpalu. Šio gėrimo nenorėtumėte valgyti: dėl jame esančio kakavos sviesto jis itin riebus, smėlingas ir kartaus. Tada šis skystis spaudžiamas, kad susidarytų vadinamasis spaudos pyragas – medžiaga, kurią daugiausia sudaro kakavos kietosios medžiagos, o kakavos sviestui leidžiama nutekėti.
Sukūrę spaudos pyragą, gamintojai turi daugybę galimybių. Norėdami pagaminti kakavą, jie gali dar labiau išspausti spaudos pyragą, kad atskirtų kakavos kietąsias medžiagas, prieš leisdami jam išdžiūti ir susmulkinti. Jie taip pat gali sumaišyti dalį kakavos sviesto, kartu su cukrumi ir kitais ingredientais, kad pagamintų valgomąjį šokoladą, kuriam taikomas procesas, vadinamas končiavimu, kad susidarytų glotnus, kreminis saldumynas be jokių smėlumo pėdsakų. Valgomas veisles taip pat galima sumaišyti su pienu, sukuriant pienišką šokoladą, o saldumo lygis gali labai skirtis. Baltajam šokoladui kakavos sviestas sumaišomas su vanile ir pienu.
Šokolado istorija beveik tokia pat įdomi, kaip ir pats saldumynas. Gimtojoje Pietų Amerikoje jis buvo ruošiamas gėrimuose, skirtuose honorarams ir aukšto rango visuomenės nariams. Apsilankę Europos tyrinėtojai buvo supažindinti su šokoladu, o parsivežus maistą į Europą, jis tapo dideliu hitu. Galiausiai europiečiai pradėjo eksperimentuoti, dėti cukraus ir kitų ingredientų ir galiausiai sukurti procesą, kuris leistų be gėrimų gaminti ir batonėlius. Sukūrę plytinį šokoladą, konditeriai suprato, kad jo galimybės – nuo saldainių dengimo iki triufelių – plačios, o kadaise reta prabanga virto itin pelninga pasauline industrija.