Solidarumo mokestį paprastai renka vyriausybė, kad padėtų skirti lėšų projektams ir iniciatyvoms, kuriomis siekiama suvienyti visuomenę siekiant vieno ar kelių konkrečių tikslų. Dažniausiai mokestis skaičiuojamas procentais nuo visų pajamų ir yra papildomas prie gyventojų ar organizacijos pajamų mokesčio. Kai kuriais atvejais solidarumo mokestis apskaičiuojamas pagal asmens ir organizacijos pajamų ribas, o kitais atvejais tai gali būti fiksuotas procentas arba tarifas. Tokie mokesčiai paprastai yra prieštaringi visuomenei, nes dažnai mokesčiu renkamas bandant sukurti lėšų arba finansinei krizei kompensuoti, arba finansuoti projektus, neturinčius kitos realios alternatyvos ir kurie gali nesulaukti visiško visuomenės palaikymo. Bėgant metams daugelis šalių tokį mokestį įgyvendino arba svarstė kaip atsaką į įvairias situacijas, dažniausiai keliančias visuomenės nerimą.
Vokietija dažnai minima kaip viena iš tokių šalių, kuri naudojasi solidarumo mokesčiu. 1991 m., susijungus Rytų ir Vakarų Vokietijai, vyriausybei reikėjo sukurti fondą, kuris paspartintų susijungimą ir aprūpintų kapitalą naujai integruotai administracijai. Pasirinktas sprendimas apmokestinti solidarumo mokesčiu 7.5% fiksuoto tarifo visų gyventojų pajamų, neatsižvelgiant į pajamų lygį. Nors iš pradžių visuomenei buvo pristatyta kaip trumpalaikė priemonė, mokestis buvo panaikintas po metų, bet vėliau vėl buvo apmokestintas 1995 m., o 5.5 m. sumažintas iki 1998 %, tęsiant iki 2011 m. . Kadangi teisiniai iššūkiai dar neišspręsti dėl konstitucinių mokesčio pagrindų, jis turi likti apskaitoje iki 2019 m.
Panašiai kitos šalys įvedė arba svarstė apmokestinti solidarumo mokestį, kad išspręstų socialines ir finansines problemas. 2011 m. kai kurios šalys, patekusios į Europos Sąjungos skėtį, tokį mokestį vertino kaip galimybę išsivaduoti iš jų ekonomiką slegiančios skolos. Pateikdama mokestį Pasaulio bankui ir TVF dėl taupymo priemonių, Graikija pasiūlė solidarumo mokestį, kurį vėliau taikė, pagal kurį Graikijos mokesčių mokėtojai privalo pervesti iki 5% savo pajamų, priklausomai nuo metinio atlyginimo. Tai nenuostabu, kad gatvėse kilo riaušės, tačiau mokestis nugalėjo.
Italija taip pat svarstė galimybę įvesti solidarumo mokestį, siekdama suvaldyti savo skolų bėdas 2011 m. Tačiau šiuo atveju mokesčio svarstymas buvo skirtas būtent turtingiesiems, o ne visiems Italijos mokesčių mokėtojams. Po svarstymo dėl bendro skolos kontrolės poveikio Italija pakeitė kursą ir pašalino galimą mokestį iš savo siūlymų dėl taupymo Pasaulio bankui ir TVF.