Šoninė kanalizacija yra kanalizacija, jungianti konstrukciją su pagrindine kanalizacijos linija. Techniškai manoma, kad vėlesnė kanalizacija neturėtų turėti intakų, tačiau daugiabučiame name šoninė kanalizacija iš tikrųjų gali suskaidyti, kad pasiektų kelių skirtingų gyvenamųjų namų vandentiekį. Šoninė kanalizacija sujungia namo vidaus vandentiekį su kanalizacijos linijomis, kurios išneša atliekas apdorojimui ir perdirbimui.
Techniškai už šoninę kanalizaciją atsako nekilnojamojo turto savininkas. Kai kas nors stato naują pastatą, jis turi sumokėti už prijungimą prie kanalizacijos sistemos, įskaitant šoninės dalies ir skaitiklių pastatymą, kad būtų galima stebėti naudojimą. Taip pat reikia mokėti mėnesinius mokesčius, dažniausiai pagal tai, kiek vandens nuleidžiama į konstrukciją, vadovaujantis logika, kad tai, kas patenka, turi išeiti. Tačiau įdiegus, atsakomybė gali tapti miglota.
Problema ta, kad nors šoninė kanalizacija priklauso nuosavybei, jei iškyla problema, tai gali tapti visuomenės sveikatos problema. Tai reiškia, kad kartais pareigūnai gali imtis veiksmų, kad išspręstų problemą, nors tai nėra jų teisinė atsakomybė, siekdami apsaugoti žmones. Daugelyje bendruomenių yra programų, kurios apmokamos už šoninių dalių apžiūrą ir kurios padengs remonto išlaidas. Šios programos užtikrina, kad tokios problemos kaip pertraukos ir užsikimšimai būtų išspręstos dar prieš tai, kai jos tampa problema.
Dažniausia problema, kylanti iš šono, yra užsikimšimas. Užsikimšimai pašalinami išvalant kanalizaciją – vamzdį, kuris išsikiša iš šono, paprastai prieš pat jam patenkant į konstrukciją. Į valymo angą galima įdėti gyvatę ir kitus įtaisus, kad pašalintumėte užsikimšimą ir leistų nuotekoms laisvai tekėti žemyn. Nesandarumas ir lūžimas yra dar viena problema, ypač tose vietose, kur oras šaltas arba kai šoninė dalis sulaužyta dėl statybos, kasant komunalines paslaugas ir pan.
Kanalizacijos šoninė dalis paprastai suprojektuota taip, kad tekėtų žemyn, kad gravitacija trauktų turinį į kanalizacijos magistralę. Tai padeda sumažinti atgalinio srauto riziką – nepageidaujamą situaciją, kai žalios nuotekos vėl patenka į buitinę santechniką, pavyzdžiui, dušą. Tačiau užsikimšimas gali priversti nuotekas patekti į buitinę santechniką, nes jos neturi kur dingti. Atsiradus atgaliniam srautui, pašalinus užsikimšimą svarbu vietą išbalinti, nes žaliose nuotekose gali būti kenksmingų mikroorganizmų.