Specialiosios skolinimosi teisės arba SST yra rezervinės valiutos forma, kurią septintojo dešimtmečio pabaigoje sukūrė Tarptautinis pinigų fondas, dar žinomas tiesiog kaip TVF. Valiuta veikia kaip priedas arba parama kiekvienai šaliai, kuri yra TVF narė, priklausančioms atsargoms, ir padeda sumažinti susirūpinimą dėl bet kurios iš šalių narių valiutos užtikrinimo. Pirminė specialiųjų skolinimosi teisių sukūrimo priežastis buvo sumažinti nerimą dėl dolerių ir aukso, kaip vienintelės atsiskaitymo tarp šalių, naudojimo, kuris iki tol dažnai buvo prekybos standartas daugelyje pasaulio šalių.
Bendra specialiųjų skolinimosi teisių idėja yra kilusi iš vadinamosios Bretton Woods fiksuotų valiutų kursų sistemos koncepcijos. Iš esmės šis metodas sukūrė nacionalinių valiutų grupę arba krepšelį, kurių kiekviena turėjo savo išteklius savo valiutų vertei paremti. Kolektyvinės valiutos, atstovaujamos šiose TVF sukauptose tarptautinėse atsargose, yra ne valiutos griežčiausia prasme, o labiau valiutų įkeitimas kaip tarptautinės prekybos palaikymo priemonė. Specialių skolinimosi teisių sukūrimas veiksmingai sukuria papildomą paramos lygį, kuris sumažina tam tikrą įtampą ir spekuliacijas, susijusias su tarptautine prekyba, ir taip skatina laisvosios prekybos tarp įvairių tautų procesą.
Kiekvienai tautai, kuri yra Tarptautinio pinigų fondo narė, suteikiama tam tikra specialiųjų skolinimosi teisių suma. Šios teisės labai padeda valdyti skolų finansavimą pasauliniu mastu, kartu suteikiant stiprų saugumo jausmą tiek skolintojui, tiek skolininkui. Siekiant finansuoti nuolatinę TVF funkciją ir specialiųjų skolinimosi teisių išplėtimą, kiekvienai valstybei narei yra nustatoma palūkanų norma, kuri skaičiuojama kas savaitę, taip leidžiant keisti skirtingų valiutų vertę. Palūkanos skaičiuojamos nuo skirtumo tarp šiuo metu šaliai leidžiamo paskirstymo ir esamo jų turimų SST kiekio. Valstybės narės moka palūkanas kas ketvirtį.
Faktinis specialiųjų skolinimosi teisių naudojimas buvo šiek tiek ribotas nuo tada, kai 1969 m. buvo įkeistas valiuta. Nuo 1973 m. iki 2009 m. pradžios buvo paskirstytas tik vienas asignavimas, o vėliau – 2009 m. šalys prisijungė prie TVF ir todėl turi galimybę naudotis specialiomis skolinimosi teisėmis, nors apibrėžiant kiekvieną SST vienetą daugiausia dėmesio skiriama svertinei įnašų sumai iš keturių pagrindinių pradinio plano valiutų.