Specifinis imunitetas – tai išmoktas organizmo imuninis atsakas į ligas sukeliančias pašalines medžiagas, dar vadinamas patogenais arba antigenais. Jis taip pat dažnai vadinamas įgytu imunitetu arba adaptyviuoju imunitetu. Kai organizmas pirmą kartą susiduria su ligos sukėlėju, jis kovoja su ta medžiaga, o specialios imuninės sistemos ląstelės prisimena ligos sukėlėją ir geriausią kovos su juo būdą. Kitą kartą susidūrus su tuo pačiu patogenu, imuninė sistema jau žino, ką daryti, ir gali reaguoti daug greičiau ir tiksliau, taip užkertant kelią infekcijai. Specifinis imunitetas gali būti įgyjamas natūraliai, natūraliai veikiant patogenams, arba dirbtinai, skiepijant.
Tipiški patogenai, su kuriais susidurs kūnas, gali būti daugybė bakterijų ir virusų, taip pat parazitai ir kiti invaziniai organizmai. Pirmasis poveikis paprastai sukelia ligą, nes imuninė sistema anksčiau neturėjo kovoti su patogenu. Imuninė sistema bandys visas galimybes kovoti su įsibrovusiu patogenu, kol suras veiksmingiausią metodą. Tokiu būdu imuninė sistema išmoksta kovoti su konkrečiu patogenu, o tada sukuria patogeno atmintį ir geriausią apsaugą nuo jo – įgyja specifinį imunitetą tam konkrečiam patogenui. Kai kitą kartą organizmas susidurs su tuo patogenu, imuninė sistema jau tiksliai žinos, kaip reaguoti, ir galės užkirsti kelią infekcijai.
Kai organizmas įgyja specifinį imunitetą patogenui, už procesą atsako labai specializuotos ląstelės, vadinamos limfocitais. Limfocitai leidžia organizmui atskirti savo ląsteles ir svetimas medžiagas. Jie cirkuliuoja visame kūne ir prireikus juda į tam tikras vietas. Limfocitai sukuria antikūnus, kurie kovoja su infekcija įvairiais būdais atakuodami patogeną. Limfocitai sukuria specifinius antikūnus kiekvienam patogenui, su kuriuo susiduria kūnas.
Be to, limfocitai leidžia kūnui prisiminti susidūrimus su specifiniais patogenais, o tai labai svarbu specifiniam imunitetui. Po susidūrimo kai kurie limfocitai tampa atminties ląstelėmis, kurios saugo informaciją apie tą susitikimą tol, kol jos vėl prireiks. Šios atminties ląstelės gali gyventi dešimtmečius ir iš karto atpažins grįžtantį patogeną ir pradės atitinkamą atsaką, kad užkirstų kelią infekcijai. Štai kodėl žmogus negali susirgti antrą kartą, susidūręs su tuo pačiu sukėlėju, pavyzdžiui, vėjaraupių virusu.
Organizmą patekus į ligos sukėlėją natūraliomis priemonėmis, pavyzdžiui, užsikrėtus gripo virusu palietus užkrėstą paviršių, natūraliai įgyjamas specifinis imunitetas. Kitas būdas natūraliai jį įgyti yra tada, kai antikūnai natūraliai perduodami iš motinos kūdikiui per priešpienį, kuris yra pirmasis pienas, kurį pagamina nauja motina. Specifinį imunitetą galima įgyti ir dirbtinėmis priemonėmis; labiausiai paplitęs pavyzdys yra imunizacija, kai organizmas veikiamas tiksliais patogeno kiekiais, siekiant paskatinti imuninį atsaką ir įgyti imunitetą iš tikrųjų nesusirgdamas.