Spondilolizė yra problema, kuri vystosi tarp slankstelių – kaulų, kurie padeda sudaryti stuburą. Būklė iš tikrųjų išsivysto pars interarticularis – jungtyje tarp slankstelių. Šios jungtys leidžia stuburui išlinkti ir sulenkti. Dauguma spondilolizės atvejų išsivysto apatiniuose juosmens slanksteliuose, tačiau ji gali išsivystyti ir aukščiau nugaros ir net krūtinės ląstos slankstelių.
Sunku žinoti, kas sukelia spondilolizę, tačiau dažniausiai ji diagnozuojama maždaug 15 ar 16 metų paaugliams ir dažniausiai pastebima spartaus augimo spurto pabaigoje. Tai dažniausia jaunų suaugusiųjų apatinės nugaros dalies skausmo priežastis. Nors gydytojams dažnai sunku nustatyti tikslią spondilolizės priežastį, yra tam tikrų elgesio būdų, kurie padidina ligos išsivystymo tikimybę. Kai kurie spondilolizės atvejai atsiranda dėl slankstelių apkrovos. Tai būdinga paaugliams, užsiimantiems tokiomis sporto šakomis kaip svarmenų kilnojimas, gimnastika ar šokiai. Kiti atvejai yra susiję su genetika. Nors nuo trijų iki šešių procentų visų JAV gyventojų diagnozuojama spondilolizė, Amerikos eskimų skaičius išauga iki daugiau nei 30 procentų.
Spondilolizę sunku diagnozuoti. Dažnai pradinė diagnozė yra raumenų spazmas. Pirmasis simptomas paprastai yra apatinės nugaros dalies skausmas. Skausmas sustiprėja aktyvuojant ar mankštinantis. Jei būklė ir toliau negydoma, diskas gali išslysti iš vietos ir sukelti būklę, vadinamą spondilolisteze. Tai yra tada, kai pars interarticularis pažeidimas yra toks stiprus, kad slanksteliai iš tikrųjų pasislenka arba apsiverčia ant šono.
Norėdami tiksliai diagnozuoti, gydytojas atliks rentgeno, MRT ar kompiuterinės tomografijos nuskaitymą nugaros srityje, kurioje jaučiamas skausmas. MRT ir KT yra veiksmingesnės diagnostikos priemonės, nes jos gali aptikti lūžius, kurie yra per maži, kad juos būtų galima matyti rentgeno nuotraukoje, ir taip pat veiksmingai pašalina suspaustą nervą ar išsipūtusį diską – dvi kitas dažnas nugaros skausmo priežastis.
Nustačius diagnozę, gydymas yra gana paprastas. Gydymo tikslas – sumažinti skausmą ir leisti kaulams išgyti. Dažnai skiriami poilsį ir skausmą malšinantys vaistai. Jei skausmas yra per stiprus, kad jį palengvintų nereceptiniai skausmą malšinantys vaistai, gydytojas gali paskirti stipresnį vaistą. Sunkiais atvejais skiriamas epidurinis steroidas, siekiant sumažinti uždegimą šioje srityje ir sumažinti skausmą. Siekiant išvengti pakartotinio sužalojimo, pacientui gali tekti nešioti nugaros atramą ir dalyvauti kineziterapijoje.